Trumpas vertikalus Glenfarclas ragavimas
 

Esu tikras, kad dauguma žino, tačiau priminsiu – vertikalus ragavimas reiškia, jog ragaujami to paties gamintojo skirtingo amžiaus/vintage viskiai (ar kiti gėrimai). Trumpas reiškia, kad turiu deja tik tris viskius iš šios daryklos šiuo atveju. Ir trumpai juos palyginsiu tarpusavyje.

Visada mėgau Glenfarclas 25 yo. Likau sužavėtas 17 metų versija, kurią ragavau gana seniai, paskutinį kartą prieš gerus 4 metus. Taigi puiki proga vėl pasiragauti ir palyginti tuos, kuriuos turiu šiandien po ranka: pradėsiu nuo jauniausiojo Glenfarclas 15, paskui seks Glenfarclas 17 ir užbaigsiu Glenfarclas 21, kurį kiek žinau kai kurie mėgsta labiau negu 25 metų leidimą.

Glenfarclas 15 metų iš trejeto yra stipriausias – 46% (kiti du – 43%). Puikaus balanso, kiek vaisiško stiliaus, su kartokomis natomis. TIkrai žavi puikus balansas, tačiau tuo pačiu nuvilia kiek kuklus charakteris, trūksta galingų chereso natų, kurios džiugintų gomurį. Tiesiog geras.

Glenfarclas 17 metų yra panašaus stiliaus. Uždaras, kuklių natų. Kiek malonesnis, daugiau juntama chereso brandinimo įtaka. Ryškesnis kartumas (kava, žolė). Vos vos įdomesnis. Tačiau vertinant, jog yra daug retesnis nei 15 metų versija (ir brangesnis).. Likčiau prie 15-uko.

Atėjo eilė vyriausiam – Glenfarclas 21. Panašus į prieš tai buvusius – puiki daryklos stiliaus tąsa. Tik daug ryškesnė ilgesnio brandinimo įtaka – sauso medžio natos, kava, riešutai. Vos vos kompleksiškesnis nei jaunesnieji.

Šįkart buvo sunku – visi šiandien tikrai pasirodė panašesni nei pamenu. Tokiu atveju kaina tikrai nepaskutinėje vietoje. Visgi mėgavimuisi rinkčiausi 21 metų, o verčiausias – 15 metų dėl geriausio kainos kokybės santykio.  Nežinau ar pats pasikeičiau (tikiuosi per tuos metus patobulėjo mano gomurys..?) ar rinkos situacija visgi tikrai padarė įtaką šių leidimų sušvelnėjusiam charakteriui?

Caol Ila Feis Ile trejetas (be šių metų leidimo)
 

Kadangi šiuo metu vyksta Islay viskio festivalis Feis Ile, tai yra puiki proga paragauti šiam renginiui skirtus pilstymus. Gaila, kad negaliu jame dalyvauti, tačiau visa širdimi esu Islay kai ragauju ir rašau. Ragausiu savo vieną mėgiamiausių daryklų – Caol Ila. Nuoširdžiai dėkoju Justinai (https://mywhiskydiary.net/blog/) už mėginukus! Man tai pirmas kartas, kuomet ragausiu Caol Ila, specialiai pilstytus Feis Ile.  

Praragausiu 3 metų leidimus. Visi stipruoliai neskiesti, todėl nusprendžiau ragauti chronologine tvarka nuo seniau leisto. Taigi pradėsiu nuo Caol Ila 15 year old - Feis Ile 2013, paskui ragausiu Caol Ila 12 year old - Feis Ile 2014 ir užbaigsiu Caol Ila 17 year old - Feis Ile 2015. Caol Ila viskius dievinu – ypač neskiestus ir šiek tiek pabrendusius. Mėgstu tą gana siaurą, tačiau nuostabų jūrišką, sūrų stilių su dūmo elegancija.

Ragauju pirmąjį – aromatas stiprus ir gaivus, su vandeniu kiek pašvelnėja, tuo pačiu išryškindamas taip mano mėgstamą šios daryklos jūrišką sūrumą ir subalansuotą dūmą. Skonis dar siauresnis nei tikėjaus. Gerąja prasme. Nuostabus druskos ir dūmo šokis. Dievinu tokį stilių. Gal ir dėl to, kad dabar periodas, kuomet nepatinka mėgautis pernelyg saldžiu viskiu. Bet net atmetus preferencijas, šis viskis siaurai nepriekaištingas.

Antrasis, jauniausias. Ir tai juntama. Puikiai juntama statinės įtaka – vanilės natos puikiai dera su jūrišku, citrinišku charakteriu. Nuo pirmojo skiriasi ženkliai, jeigu tuos skirtumus galima vadinti ženkliais. Juk turime tos pačios daryklos produktą, ar ne? Puikus pavyzdys, kiek įtakos turi ąžuolas, statinė, prieš tai joje buvęs gėrimas. Šis vaisiškesnis, gaivesnis, ir tuo pačiu labiau mediciniškas. Irgi puikus.

Trečias, pernai metų leidimas. Vyriausias, brandintas panašiu principu kaip ir pirmasis – statinė kurioje brendo ex-burbono statinė->moscatel statinė->ex-burbono statinė. Visad juokaudavau, kad Caol Ila viskius dievinu nuo 19-kos metų amžiaus. Panašu, kad keičiu nuomonę jau nuo pirmo ragautojo. Šis dar siauresnis nei kiti. Jūriškas, dūmiškas, su citrinos pėdsakais. Tik tiek. Bet labai gerai.

Visi trys nuostabūs, pirmas labiausiai. Esu laimingas, kad turėjau progą!

Banff duetas

Labai džiaugiuosi – prieš mane du mėginukai iš Banff daryklos. Daryklos, kuri 1983 buvo uždaryta ir jos pastatai nugriauti. Taigi turime gėrimą, kurio nebegamina ir kurį vis sunkiau rasti ir įsigyti. Žinoma, abu mėginukai nepriklausomų pilstymų, juk pati darykla to padaryti seniai nebegali. Prieš save turiu Banff 24 Year Old 1977/2002 - "Missing" (Silver Seal pilstymas) ir naujesnį Banff 1975/2013 (Malts of Scotland pilstymas). Nekantrauju pradėti, nes tai bus pirmieji viskiai iš šios daryklos, kuriuos tenka ragauti.

Pradėsiu nuo vyresniojo, kuris silpnesnis alkoholio kiekiu ir tikėtinai delikatesnio skonio. Malts of Scotland pilstytojai seniai mano knygose užsirekomendavę kaip garbingi pilstytojai, kurių retas leidimas būna tikrai prastas (tokio netgi nepamenu). Taigi, lūkesčiai aukšti! Ragauju.. Tikrai įdomus viskis! Šalia medžio ir prinokusių vaisių natų, kas dažnai būdinga seniems viskiams, atrandu tarsi grybų, virtų bulvių natas. Vėliau apsirašęs paskaitau ką apie šį rašo didysis kuklusis Serge Valentine – ogi jis randa garstyčių natas. Ką gi, galiu sutikti, tikrai kažkas panašaus. Visgi lieku prie savo bulvių. Be šio įdomaus elemento visa kita tiesiog labai gerai – geras vaisiškumo ir medžio balansas, gal poskonis kiek per trumpas. Bet tikrai šaunus viskis.

Čiumpu antrąjį, Silver Seal 2002 metais pilstytą, taigi jau kuris laikas..  Aromatas gana panašus, tik daug mažiau vaisiškų natų. Daug grybų, daržovių, karčios arbatos, kiek per sūrus ir per kartus, kad būtų malonus. Poskonis ilgesnis ir charakteris stipresnis, tačiau šis nepatinka, tikėjausi daug daugiau. Šis lygiuojasi savo kokybe į bazinius daugumos daryklos viskius, kurie be abejonės daug malonesni ragauti.

Smagu, prie dar vienos daryklos galiu padėti varnelę, kad ragavau jos produkcijos. Tačiau šio ragavimo įdomiausias momentas yra tai, jog viskio, artimo ragautiems charakterio nebuvau ragavęs iki šiol.

Naujienos iš Islay - Lagavulin 8 ir Laphroaig Lore
 

Pagaliau ir į mano rankas pateko daugelio lauktas Lagavulin 8 year old. Kad nebūtų taip liūdna, šalia paragausiu ir naujai išleisto Laphroaig Lore. Kaip teigia gamintojas, tai ‘richest ever’ (suprask – turtingiausias skoniu kada nors išleistas Laphroaig). Pažiūrėsim ar tai gali būti tiesa. Laphroaig Lore sudaro viskiai brandinti chereso, mažose (quarter casks) ir ex-Laphroaig statinėse.

Pradedu nuo Lagavulin. Malonus ir gaivus aromatas. Jūros, citrusinių vaisių ir dūmo balansas. Švarus. Skonis galingas. Kupinas jėgos, dūmo, druskos, jūriškumo. Ir truputis citriniškos gaivos. Maloniai nudžiugino ir nustebino. Tokiam amžiui tikrai labai malonus kūnas ir balansas. Tas švarumas kiek primena vyresnius Caol Ila – gera druskos, jūriškumo ir dūmo darna. Lūkesčiai buvo aukšti, tačiau jie pateisinti – turime jauną galiūną, kuris gerai subalansuotas, galingas ir švarus. Tikiu, kad jis taps reguliariu leidimu Lagavulin šeimoje (nes jis jaunas!). Tikiu ir tikiuosi. Nesu karštas senų viskių gynėjas (dažniausiai), tačiau jaunus visada vertinu itin reikliai. Rinkos situacija tokia, kad dalis gamintojų savo ilgamečius flagmanus keičia jaunesniais, dažnai be amžiaus nuorodos, viskiais. Neseniai parodoje teko truputį diskutuoti ar seni viskiai nėra pervertinti, o dar tiksliau – neverti savo kainos ar išvis – dėmesio ir pastangos juos paragauti. Visada sakiau – jeigu tik yra galimybė, būtina paragauti senų viskių. O parodos tam yra puiki proga, kad nereikėtų išleisti krūvos pinigų pilnam buteliui. Nereik ieškoti kainos ir kokybės santykio ragaujant 30-40+ metų viskį. Užtenka tik pagalvoti, kad kažkas statinėje pralaikė gėrimą dešimtmečius. Ir daug kas stojasi į vietas. Kai kažkas perka Ferrari, Bentley ar apskritai kažką labai prabangaus, netikiu, kad kainos/kokybės santykis yra svarbus. Kol kas per savo viskio mylėtojo karjerą daugiau nuostabaus viskio radau tarp ilgai brandintų nei tarp jaunų. Visgi džiaugiuosi šiuo jaunuoju Lagavulin, nes jauni nauji leidimai iš kitų gamintojų (netgi iš Islay salos) ne kartą nuvylė. Kainos auga, viskio metai krenta. Ar aš darausi sentimentalus senukas, ar tiesiog mėgstu gerą viskį be akių dūmimo ir perdėto marketingo?

Todėl turiu puikią progą šiek tiek pažaisti – Laphroaig Lore yra viskis be amžiaus nuorodos, apie kurį gamintojas teigia, kad tai turtingiausias kada nors pagamintas Laphroaig. Nesu visų jų ragavęs, todėl pakaks palyginti su jau ragautais ir su ką tik ragautuoju šauniu jaunuoliu. Turim identišką stiprumą, kas dar geriau leis palyginti. Aromatas žalesnis ir agresyvesnis. Tiek jaunumu, tiek dūmo jėga. Kūnas dar galingesnis nei kvapas. Dūmiškas, jūriškas natas tik kartais sutrikdo vanilės ir žolės natos, išduodančios, kad turime gana jauną viskį. Gamintojas neišduoda recepto, todėl galima tik spėlioti. Mano spėjimas būtų, kad pagrindinę dalį sudaro viskis, tikrai jaunesnis nei ragautas Lagavulin. Aišku, manau, kad sudėtyje nedidele dalimi turime ir daug brandesnio viskio. Visgi chereso įtakos nesugebėjau užčiuopti (Lore sudėtyje yra viskio, brandinto tiek chereso tiek quarter casks tiek ex-Laphroaig statinėse).

Mano nuomone ir šiuo atveju, Lagavulin atrodo elegantiškesnis ir saldesnis. Ir geriau subalansuotas. Tikiu, kad kai kuriems Laphroaig patiktų ir labiau. Gaila, gamintojas nepateikia daug informacijos. Nesmerkiu gamintojo, tačiau kuo daugiau galima būtų sužinoti ant etiketės, tuo lengviau pažengusiam vartotojui būtų nuspėti skonį ir nuspręsti ką pirkti. Tikėtina, kad gamintojui tai nenaudinga. Gal jiems smagiau, kada perkama legenda ir etiketė o ne turinys? Tikiuosi, kada ateityje bus daugiau skaidrumo. Vartotojas juk tampa vis labiau išprusęs.

Glengoyne vertikalė – 4 oficialūs ir 1 vienas nepriklausomo pilstymo viskis

Vienos mugės metu prisirinkau kelis Glengoyne pavyzdėlius – skirtingo amžiaus, vienos statinės leidimus Visi brandinti statinėse, kuriose buvo brandintas cheresas. Vienos amerikietiškojo ąžuolo, o kitos – europietiškojo. Bet kuriuo atveju, tikiuosi panašaus profilio viskių –žaliava ta pati ir chereso įtaka šiek tiek nuspėjama. Unikalumo duoda tik tai, jog visi leidimai – vienos statinės, taigi statinės unikalumo faktorius savo rolę atliks. Labai įdomu kaip Glengoyne kinta bręsdamas. Tam turime amžiaus intervalą– nuo 11 metų brandinto iki 21m. Intervalas nedidelis, bet reikšmingas. Taigi ragausiu nuo jauniausiojo iki vyriausiojo, nes visi viskiai – statinės stiprumo ir turi jo panašiai. Netgi vienas 14-metis yra identiško stiprumo kaip ir 21-ių metų! Taigi ragausiu Glengoyne 11 Year Old 2000 Single cask, Glengoyne 12 Year Old 1996 Single cask, Glengoyne 14 year old 1999 (Malts of Scotland pilstymo), Glengoyne 14 Year Old 1998 Single cask ir Glengoyne 21 Year Old 1988 Single cask.

Pradedu nuo jauniausiojo, kuris ir stipriausias. Ir stiprus ne tik alkoholio kiekiu – aromatas ir skonis mane pribloškia. Tikrų tikriausias šerinis monstras! Pilnas jėgos, jaunatviškumo. Ir savo pilnu šokolado ir džiovintų vaisių charakteriu niekuo nenusileidžia geriausiems šio žanro atstovams. Gal ir padariau klaidą, nepatikrinęs pavyzdėlių prieš ragaudamas – šio skonis stiprus, gali nustelbti kitus. Gal vertėjo pradėt nuo vyriausio? Visgi Glengoyne yra švelnus, nedūminis salyklinis, taigi esant mažiau aktyviai statinei galime turėti gerokai delikatesnį egzempliorių. Tikėkimės viskas bus gerai.

Antrasis, kaip rodo ir gerokai šviesesnė spalva, metais vyresnis, bus gerokai švelnesnio skonio. Taip yra – šis tiesiog švarus, geras, atspindintis daryklos stilių, neužgožtą statinės charakterio. Tiesiog labai geras, tinkamas kai atsibosta dūmo ar šerio monstrai.

Trečiasis vėlgi – dar tamsesnis nei pirmas. Laukiu šokolado „bombos“ – tokios spalvos tokio amžiaus viskiai dažniausiai tokie būna. Juolab ‚Malts of Scotland‘ – tikrai garbingas pilstytojas, jau sulaukęs tiek viskio mėgėjų tiek profesionalų palankumo. Taip ir yra – sulaukiau šokolado monstro ir man  reikia pauzės. Oda, riešutai, daug šokolado ir šiek tiek citrusinių – ekstremalus derinys, bet jeigu tokį mėgsti, šis patiks be išlygų.

Ketvirtasis tokio pat amžiaus kaip ir pastarasis – 14. Taip pat ir spalvos labai panašios. Darau pauzę su daug vandens. Trečiojo poskonis rodos truko amžinai! Visgi šis panašus į buvusįjį. Netgi labai panašus, kupinas šokolado, odos natų. Jeigu konjako mėgėjas, kuris mėgsta senus konjakus, pilnus sauso medžio natų, paklaustų nuo ko pradėti pažintį su viskiu, ekstremaliu atveju rekomenduočiau būtent tokio stiliaus egzempliorių.

Paskutinis, vyriausias.. Su gera pauze vėl. Smagu.. šis tarsi ne tik susumuoja ir apibendrina visus ragautus , tačiau ir apdovanoja savo elegancija – joje maloniai dera chereso, šokolado natos, kurios jau šiek tiek sušvelnėję ir leidžia daugiau pasireikšti brandžiam vaisiškumui.

Akivaizdu, kad aktyvi ir galinga chereso statinė gali užgožti delikatų viskio spiritą ir suformuoti šerinį monstrą. Tuo tarpu laikas šį monstrą švelnina ir gali leisti vėl atsiskleisti distiliatui. Visai kaip su geru vynu – reikia laiko, kad galingų taninų šarvas sutrūktų ir malonus vaisiškumas pilnai atsiskleistų. Todėl jeigu  norisi ekstremalaus – nebūtina kažko ieškoti ilgai brandinto. Imam pirmo užpylimo (first fill) chereso statinę ir turime jauną galiūną. Kuris tik laikui bėgant sušvelnės, atsiskleis kitos natos. Ir mano patirtis rodo – kad oficialieji Glengoyne ir jų ‚single cask‘ leidimai – yra taip toli vieni nuo kitų skonio intensyvumu. Pastarieji yra taip mano mėgstami – pilni skonio ir kompleksiški. Tačiau jų rasti už teisingą kainą šiais laikais praktiškai nebeįmanoma, kai tuo tarpų jų pagrindinė (reguliari) linija – nedžiugina pakankamai mano skonio receptorių.