1937 metų Strathisla ragavimas ir palyginimas su „modernesniu“ senu šeriniu viskiu iš Glendronach

Šis momentas, man kaip viskio mėgėjui, tikrai svarbus. Tuoj ragausiu seniausią (pagal pagaminimo metus) kol kas ragautąjį. Tai tarpukario Strathisla 1937. Viskio, kaip ir vyno ragavime labai svarbu palyginimo principas, todėl savo kuklioje dar neragautų mėginukų atrankoje susiradau mano nuomone verčiausią paragauti tuo pat metu – Glendronach 1972. Priežastys kelios, kodėl pasirinkau šį. Jis brandintas chereso statinėje. Tikėtina, kad Strathisla irgi gali būti brandintas būtent tokioje. Abu viskiai taip pat yra labai panašaus amžiaus (pirmasis yra apie 38, o Glendronach – 40). Todėl palyginsiu “anų laikų” ir “modernųjį” viskius. Jeigu galima 1972 metų viskį irgi vadinti moderniu.

Pradedu nuo Strathisla, nes šis silpnesnis. Maloniai stebina gaivumas. Tikėjausi labiau „užsistovėjusio“ viskio. Lakios, elegantiškos medaus, vaisių ir uogų natos. Skonis, kaip įprasta senam viskiui kiek atsiliko, tačiau vis tiek nudžiugino savo gaivumu, pakankama jėga kaip tokio stiprumo viskiui. Tikiu, kad tik išleistas turėjo daug daugiau jėgos. Ir jeigu jis būtų bent dabar populiaraus 46% stiprumo, tikiu, kad dar maloniau būtų nustebinęs.

Įsipilu Glendronach. Ir iškart suabejoju ar Strathisla šviesi spalva galėtų byloti apie brandinimą chereso statinėje. Nes šis – tamsus kaip reikiant. Ir jėgos daug daugiau – ryškesnės odos, kavos, šokolado natos. Įdomu tai, jog ir šiame radau rūgščių natų – uogų, rožių. Ar tai yra ilgai brandinto viskio natos? Iš patirties, lyginant su ragautais anksčiau, negaliu sutikti. Gal tai likusios sieros junginių suformuoti skoniai ir aromatai? Nespėliosiu – tiesiog pasimėgausiu abiejų viskių kompleksiškais aromatais.

Darant išvadą, galiu pasakyti, kad abu viskiai buvo puikūs, man pasisekė gauti jų mėginukus. Už Strathisla specialus ačiū Tim Forbes! Vertinant jų kainą ir retumą – tikrai drįsiu teigti, kad yra daug alternatyvų iš mažesnę kainą. Ypač Glendronach atveju. Kuomet už dar pakankamai teisingą kainą galima įsigyti 18-21 metų šios daryklos egzempliorius iš atrinktų statinių. Taip pat verta mėginti ieškoti Michel Couveur, kuris pripažino tik chereso statines, produktų. Šio nuostabaus žmogaus jau nebėra tarp mūsų, tačiau jo viskiai dar gana lengvai pasiekiami rinkoje. Žinoma, jeigu biudžetas neribotas, labai smagu paragauti ir palyginti įvairaus amžiaus viskių.

2 Karuizawa iš 1999-2000 ‘derliaus’, tik skirtingo stiprumo
 

Bent kiek apie viskį suprantantis žmogus iš pavadinimo supras, kad Karuizawa – japoniškas pavadinimas. Dar daugiau žinantis pasakys, kad tai viskio darykla, kuri užsidarė 2011 metais, nors gamyba buvo nutraukta dar 2000-aisias. Prieš mane stovi du buteliai, kuriuos sudaro viskis, pagamintas 1999 ir 2000 metais.  Tai 2012 leidimai, sumakaluoti iš minėtais metais pagamintų viskių, brandintų chereso statinėse. Kaip man žinoma, seni Karuizawa salyklinukai yra fantastiški (keletą esu ragavęs, galite apie juos pasižiūrėti prie Japonijos viskių), tačiau smalsu kokie yra šieji, kurie yra apie 12 metų amžiaus ir skiriasi tik stiprumu. Ragauju Karuizawa „Spirit of Asama“ (48%) ir Karuizawa „Spirit of Asama“ (55%). Tikiu, kad skirtumai turėtų būti minimalūs, tačiau žinant šios daryklos viskio retumą ir kainas, pasinaudojau proga įsigyti abu, kuriuos dar įperku.

Žinoma, pradėsiu nuo silpnesniojo. Malonios natos aromate jau išduoda brandinimą chereso statinėse, tą tik dar labiau patvirtina ragavimas – pilna riešutų, odos, šokolado natų. Tikrai malonus ir gerai subalansuotas, viskas savo vietoje. Ilgas ir stiprus poskonis dar labiau leidžia mėgautis. Nors man to šokolado, odos ir prieskonių stiliaus gal netgi per daug.

Antrasis, stipresnysis, tikrai panašus. Gal kiek gaivesnis ir riešutingesnis. Daugiau jėgos, matomai dėl alkoholio kiekio. Skonis irgi identiškas, tik šis pasirodė tirštesnis, kiek saldesnis, turintis daugiau skonio. Gal dėl to vos vos labiau patiko. Tačiau, aš, būdamas viskio geek‘as, dažniausiai mėgstu stipresnius, neskiestus, kuriuos pačiam galima atsiskiesti pagal skonį, pajusti skirtumus. Todėl esu tikras, kad tikrai atsiras žmonių (tikėtina, negi dauguma), kuriems daug labiau patiks silpnesnioji versija. Ji puikiai subalansuota, manau skiedimo laipsnis arti nepriekaištingo.

60 metų „senukas“ iš Master of Malt
 

Master of Malt žinomi ne tik kaip vieni didesnių viskio prekeivių online, tačiau ir kaip nepriklausomi pilstytojai, leidžiantys Master of Malt ir That Boutique-y Whisky Company serijas, po kuriomis leidžiami ne tik žinomų daryklų viskiai, tačiau ir dalis salyklinių, kurių gamintojas slepiamas. Būtent šioje serijoje jau išleisti 30, 40 ir 50(!) metų viskiai. O praėjusią savaitę šią šeimą papildė ir dar vyresnis – Master of Malt 60 Year Old Speyside (1st edition). Tikrai gera žinia ta, kad ant mano stalo šio viskio mėginukas, kurį ir paragausime.

Aromatas nenuvylė – medis nėra dominuojantis elementas ir tai leidžia pasimėgauti kitomis natomis. Visgi tokio amžiaus viskis, įsivaizdavau, turės tropinių vaisių natų, kai šiame radau daugiau kakavos, riešutų. Tačiau tas malonus medaus, vaisių ir nesuprantamai malonaus vaisiškumo, prieskonių ir kedro miksas, kuris per šitiek dešimtmečių susidarė, yra malonus. Skonis kiek vaisiškesnis, tačiau ir čia vaisiai slepiasi po riešutišku, kakavos charakteriu, kurį papildo prieskoniai ir žolelės. Apskritai, mano skonio (gerai išreikštas, bet nedominuojantis medis), puikus viskis, gal netgi vertas savo kainos (MoM jį pardavinėja už 999 GBP).

A.... vos nepamiršau pačio svarbiausio! Taigi paspėliokime, kurios daryklos produktas tai galėtų būti? Logika gali pasitarnauti netgi daugiau nei skonių atmintis. Nedaug turime daryklų, kurios gali pasigirti nenutrūkusia gamyba per viskio pasaulio krizes, bei ilgalaike filosofija – mano akys dėl to krypsta į šeimos tebevaldomas daryklas – Glenfiddich, Glenfarclas. Abi jau įrodę savo viskio gebėjimą tinkamai ilgai bręsti bei pakankamas jo atsargas. Dalmore tikrai neatiduotų savo „perlų“, kuriuos gali parduoti už brangiai pilstyti kaip „no name‘ą“.

Maišyti viskiai – senieji prieš naujuosius
 

Neseniai turėjau progą paragauti visų žinomus maišytus viskius. Tačiau jie nebuvo visai paprasti ir eiliniai, jie atkeliavo iš praeities – iš ~1980-ųjų. Taigi ragavome Teacher’s, White Horse ir Dimple 12 Year Old išpilstytus prieš apytiksliai 30 ar šiek tiek daugiau metų. Kad būtų įdomiau, juos palyginsime su dabartiniais analogais, nes visi egzistuoja – tiek Teacher‘s, tiek White Horse. Tiesa, trečiojo tokio pat amžiaus rasti nepavyko, todėl lyginsime su Dimple 15 year old. Iš kur kilo noras pamėginti maišytuosius iš praeities, kai aplink tiek daug gerų salyklinių? Tiesiog paprastai – ne kartą girdėjau, kad praeityje gaminti maišyti viskiai buvo geresnės kokybės dėl keleto veiksnių, tame tarpe savyje turėjo ir didesnę salyklinio viskio proporciją. Ant senojo Teacher‘s užpakalinės etiketės netgi galima paskaityti, jog šiame mišinyje salyklinio viskio yra „nemažiau nei 45%”. Taigi paprastuoju eksperimento būdu, palyginsime kaip yra iš tiesų.

Pradedu nuo White Horse – kaip žinia senais laikais į jo sudėtį tikrai įeidavo ir plačiai mėgiamas Lagavulin. Senesnysis tikrai pilnesnio skonio, ir tuo pačiu gerokai delikatesnis. Naujasis labai aromatingas, daug ryškesnės vanilės ir citrusinių natos, juntamas alkoholis. Sunku pasakyti ar laikas butelyje užgesino alkoholio prieskonį ar iš tiesų senesniojo salyklinio proporcija mišinyje didesnė. Tačiau man senesnė versija patiko gerokai labiau. Jį pasirinkčiau mieliau, negu kai kuriuos ragautuosius salyklinius.

Sulyginus Teacher‘s maišytuosius – skirtumas dar didesnis. Senesnis patiko dar labiau nei White Horse, o naujasis – dar blogiau. Senojo aromatas irgi daug mažiau intensyvus, tačiau gilesnis, galima pajusti daugiau natų. Tuo tarpu dabartinis Teacher‘s tiesiog smogia sintetine vanile ir karamele, dėl to sunku užuosti kitas natas.

Dimple atveju turime gerokai pabrandintus viskius – 12 ir 15 metų, lyginant su prieš tai ragautais (tikėtina) 3 metų viskiais. Skirtumas mažesnis – abu tikrai visai šaunūs. Visgi senesnysis, nors ir mažesnio amžiaus tampa mano šio vakaro favoritu. Tos malonios medaus, medžio ir prieskonių bei prinokusių vaisių natos mane paperka. Naujoji versija mažiau natūrali, daug saldesnė, daugiau juntamas alkoholis.

Trumpai apibendrinant – visų trijų dvikovų atveju man labiau patiko senesnieji „variantai“. Tikiu, kad kažkam patiktų kitaip. Žinoma, maišytieji tik unikalumu tiek išraiškingumu nusileidžia salykliniams viskiams. Ir jeigu tai laikyti tendencija, ji man nepatinka. Visgi akivaizdu, kad tam tikri pokyčiai vyksta ir butelyje, ne tik statinėje. Nei viename iš senųjų taip nesijautė alkoholis kaip jų palikuonių atveju.

Jokiu būdu nesu praeities idealizuotojas. Labiau tikiu cikliškumais. Šiuo metu viskis yra ant bangos, jo paklausa neretai viršija ką gamintojai gali pasiūlyti. Salyklinių viskių pasaulyje matome daug naujų leidimų vis jaunesnių viskių arba išvis be amžiaus nuorodos. Natūralu, kad ir maišyti viskiai dėl kiekio trūkumo tampa vis mažiau išraiškingesni, kad gebėti patenkinti pasiūlą. O mes, viskio mėgėjai, aistruoliai, geek‘ai, ar kaip bepavadintum, laukiame, kol ši banga nuslūgs ir viskis atgaus kvėpavimą. Ir gamintojai vėl galės pasiūlyti įvairaus amžiaus viskio už prieinamą kainą. Kita vertus, džiaugiuosi, kad salyklinių viskių paklausa nuolat auga – žmonės vis dažniau renkasi geresnio, bet mažiau.

Mėginukai iš Whisky-Fässle
 

Balandžio mėnesį iš Whisky-Fässle gavau keletą mėginukų. Deja, tik dabar juos ragauju, vejuosi. Juk geram viskiui niekada nevėlu, ar ne? Siuntinuke nudžiugino ne tik jų 2013 pradžios leidimai, tačiau ir anksčiau išleistas Bowmore (2010) ir Littlemill - jau senokai nebegaminamas Lowlanderis!. Didelis dėkui Jens Unterweger – tikrai šaunus vyrukas. Be to, nors ir nedaug esu ragavęs mėginukų iš Whisky-Fässle, neteko ragauti nei vieno labai prasto. Tie vokiečių pilstytojai (TWA, Malts of Scotland, Whisky Doris) man tikrai daro gerą įspūdį! Ok, gana šlovinimo. Tuoj pat ragausiu Glen Grant 1992/2013, Littlemill 1988/2012, Bunnahabhain 1990/2013, Bowmore 1993/2010 ir Ledaig 2005/2013. Tokia eilės tvarka ir ragausiu, kai baigsiu, bus aišku, ar teisingai susirikiavau.

Pradedu nuo Glen Grant 20 Year Old 1992 – 20 metų brandintas ex-burbono statinėje (hogshead), etiketė su antyte. Švarus, žoliškas ir prieskoningas aromatas ir tvirtas skonis vėl pagrindžia mano nuomonę, kad šios daryklos viskiai turi pakankamai jėgos ir itin gerai tinkami ilgam brandinimui. Gaila, neturiu jokio Caperdonich palyginimui – ši darykla laikyta „seserimi“ Glen Grant daryklai. Jos stovėjo šalia ir buvo legenda, jo tarp jų ėjo vamzdis, kuriuo tekėjo viskis ir visi aplinkiniai gyventojai eidavo ten pasivaišinti. Grįžtant prie viskio - šis tvirtas, švarus ir malonus ragauti. Turi viską ko reikia būti tiesiog paprastu, „tikru viskiu“, kai nusibosta šeriniai monstrai ar jauni dūminukai.

Nekantraudamas keliauju prie savo senos simpatijos – Littlemill 23 year old. Šis brandintas chereso statinėje. Simboliška – tai mano 300-tasis aprašytas viskis (su kėlimu į blog‘ą tikrai atsilieku), nuo to laiko, kai pradėjau vesti užrašus ką ragauju.  Tai pirmas mano ragaujamas chereso statinėje brandintas Littlemill. Ir tikrai puikus – aromatas pilnas ir vaisiškų natų, kurios dera su medžio, odos, tabako natomis. Vienas iš wow viskių – galima lėtai mėgautis ir ilgai džiaugtis aromato puokšte. Gaila, kad turiu tik mėginuką. Mielai pasidalinčiau su draugais.

Keliauju prie kito - Bunnahabhain 22 year old 1990, brandinto irgi chereso statinėje. Su tokiais Bunna esu susidūręs ir juos tikrai mėgstu, todėl nustebinti bus sunkiau. Šio stiprumas identiškas ragautajam Glen Grant (nieko nesakantis faktas). Tai 15-as mano ragaujamas Bunna (dar vienas nieko nesakantis faktas apart to, kiek mažai šios daryklos viskių įkėliau į blog‘ą – pažadu pasitasyti!). Ką gi – aromatas jau kitoks nei prieš tai ragautojo. Juntamas jūriškas charakteris ir ryškios riešutų natos. Dar vienas puikus šerinis Bunnahabhain. Nedaug ragavau jų prastų – šios daryklos žaliava ir chereso statinės – užtikrintas derinys. Visgi dar jaučiu Littlemill efektą, nors ir pastarasis – tikrai šaunus viskis.

Šiandien jau sunku stebinti – kol kas visi viskiai labai geros kokybės. Bowmore – ne išimtis. Šis, tikrai skonio reikalas. Gerąja prasme – tokio švaraus skonio Bowmore senokai neragavau, o gal neragau išvis. Šiek tiek primena Bowmore Tempest, kuriuos laikau labai puikiais. Šis patinka dar labiau. Švarus jūriško charakterio, salsvos durpės ir pipirų derinys.

Paskutiniam likusiam Ledaig – iššūkis. 7-ių metų viskis visgi. Aromate tikrai galima pajusti jauną amžių, tuo tarpu su skoniu viskas gerai. Jaunas dūminis viskis, su gerai derančiomis durpės ir pipirų natomis, dar kartą įrodo, kad dūminiam viskiui gana jaunas amžius nėra problema, greičiau atvirkščiai.

Apibrendrinant, nežinau ar specialiai gavau visus gerus viskius, ar Whisky-Fässle tikrai išrankūs pilstymams, tačiau šiuo ragavimo vakaru esu itin patenkintas.