Viskio maišymo sesija su Grant‘s
 

Vasario 19 d., ketvirtadienio popietę teko sudalyvauti viskio maišymo sesijoje, kurią vedė pasaulinis „Grant‘s“ viskio ambasadorius Rob Allanson. Jam talkino Baltijos šalių ambasadorius Ansis. Malonus siurprizas buvo tai, jog šis Rob‘as yra tas pats buvęs ilgametis Whisky Magazine, kurį prenumeravau ne vienerius metus, redaktorius. Šia įdomia ir kitomis temomis apie pasaulinio viskio tendencijas visai smagiai pasišnekučiavome prieš prasidedant renginiui. Kaip dažniausiai į būna – Rob‘as pasirodė paprastas ir šaunus vyrukas. Todėl smalsiai laukiau kas bus toliau.

O toliau buvo visai įdomu – prieš mus atsidūrė septyni viskiai – du grūdiniai (grain) ir penki salykliniai.

Primenu, kad maišytas viskis yra maišomas būtent iš grūdinių ir salyklinių viskių kruopščiai slepiant proporcijas ir kiek kokių viskių yra mišinyje, kurių neretai gali būti ir pora tuzinų. Ambasadoriaus žodžiais, Grant‘s maišytuose viskiuose Grūdinio viskio dalis yra apie 70%, likusi – salyklinių, kurių yra daug ir skirtingų ir mažai kas žino kurių.

Taigi ir mes neturėjome daug informacijos apie žaliavą, su kuria dirbsime – ant buteliukų tebuvo amžius (visi viskiai buvo „ne mažiau 12 metų), stiprumas ir viskio stilius. Grūdiniai buvo „Rich“ (turtingas) ir „Floral“ (gėliškas), o salykliniai – Peated (dūminis), Spicy (aštrus/prieskoningas, kurį vadinau šeriniu, nes tai buvo akivaizdžiai chereso statinėje brandintas egzempliorius), Oily (aliejingas), Sweet (saldus – aktyvios burbono statinės rezultatas), Robust (tvirtas/galingas).

Mūsų 6 asmenų grupelė gavo pauostyti vieną jau pagamintą „mišinį“, kad pamėgintume pagaminti panašų. Šį slaptą „blendą“ iki šiol įtariu esant jų naująjį produktą Select Reserve, kuris yra apie 12 metų amžiaus. Be abejo, tai tik spėjimas, nes esu per daug išdidus, kad ragauti tokius viskius. Žinoma, juokauju, tiesiog nebuvo progos jo paragauti. Kaip ir viso maišymo metu, gavome rekomendaciją pasikliauti tik savo uosle. Tai rimta! Čia ne kokia naujai pristatytų į rinką viskių degustacija. Deja, į pabaigą smalsumas mane nugalėjo ir visus pagamintus mišinius paragavau.

Ir kolegas pavyko įtikinti, kad pateiktas pavyzdys yra per daug masinio skonio, nuobodus ir gerai subalansuotas, todėl reikia gaminti kažką ryškesnio ir galingesnio.

Maišant turėjome keletą sąlygų :

  • Grūdiniai (grain) viskiai turėjo sudaryti nemažiau nei pusę mišinio;
  • Dūminio viskio buvo galima naudoti maksimum 3% viso mišinio, idant jis neužgožtų kitų;
  • Pamėginti padaryti kuo panašesnį į pavyzdį (ko visiškai nepaisėme, bent jau iš pradžių).

 

Taigi, pirmą pavyzdį vieningai sutikome daryti pakankamai galingą, todėl Prieskoningojo nepagailėjome, Aliejingojo taip pat. Todėl gavosi kiek sausas, aštrus, pilnas įvairaus skonio mišinys. Kuris laikui bėgant kvėpuodamas gana smagiai atsivėrė ir pelnė visos grupės simpatijas. Kiekvieną viskį reikėdavo kruopščiai įvertinti, pasikliaujant uosle:

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Antras mėginimas buvo dar drąsesnis ir viskis gavosi dar sausesnis, galingas ir aštrus. Man jis visai patiko, bet balanso gerokai trūko.

Todėl dar turėdami truputį laiko sumanėme padaryti švelnesnį, geriau subalansuotą viskį. Toks ir pavyko. Labai malonus, švelnus ir be išsišokančių natų. Tačiau ne toks įdomus. Todėl grupė beveik vieningai sutarė, jog pirmasis yra mūsų eksperimentų favoritas. Ta proga teko jo sumaišyti kiek daugiau ir po truputį pasidalinti paragavimui.

Buvo visai įdomu pamėginti maišyti, kad ir iš gana riboto ir lengvai suvokiamo arsenalo. Tik norėtųsi turėti didesnį pasirinkimą ir daugiau laiko. Žinoma, jo užteko kad suprasti patį maišymo procesą. Kuris tik įrodo, kad pagaminti tikrai malonų ir geriamą viskį nėra taip paprasta. Bet tokį darbą tikrai norėčiau dirbti! Juolab, kad negeriama, pasikliaujama tik nosimi!

 

Nuotraukų autorius - Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

 

 

Atostogos baigėsi arba vieno prarasto viskio istorija
 

Pagaliau, mano normaliai trumpos arba pakankamai ilgos atostogos baigėsi ir vėl išvysite www.whisky-bros.lt straipsnius ir naujus viskio aprašus! Tuo ir džiaugiuosi.

Tačiau yra ir kitokia žinia - viena liūdniausių kada nors man nutikusių istorijų, susijusių su viskiu (laimei, niekad nesu turėjęs tikrai liūdnų istorijų dėl viskio). Grįžtant namo, oro uosto (ne ES šalies) 'duty free' įsigijau visai įdomų egzempliorių - Tullamore Dew Single Malt 12yo Sherry finish. Kadangi turėjome persėdimą aktyviausiame Lietuvos oro uoste Rygoje, dar perklausiau ar neatims 'transferio' metu. Mergaitė pasakė, kad įpakuos į tą spec. plėvelę ir tikrai niekas neatims. Nagi nagi.. atvykstame į Rygą, ten einam tranzitu, ir iš manęs ponuliai prie daiktų kontrolės tą butelaitį išprašo, maloniai paaiškindami, kad buteliai, net ir tam 'užsealintam' celofane, pirkti ne ES oro uostuose, nepraleidžiami. Gavau pasiūlymą kokiu tai stebuklingu būdu išsižvejoti savo lagaminą, grįžti atgal, įsidėti viskį ten ir persichekinti iš naujo (kas jau ir su AirBaltic kainuoja pinigą, šiuo atveju, pusė butelio vertės). Ankstyvo skrydžio nuovargio palaužtas, nusprendžiau pasiduoti ir prie mano akių butelis (net nepradarytas!) buvo įmestas į kažkokią šiukšliadėžę. Kadangi oro uosto darbuotojas buvo mandagus, vos susilaikiau nuo noro pasiūlyti tą viskį įsigyti iš manęs, arba bent jau pasiimti namo, kad tas nenukeliautų į viskių rojų tiesiai iš šiukšliadėžės, nesuteikęs niekam dvasinio džiaugsmo. Na, kita vertus gal gatvės ar sąvartyno gyventojai pasimėgaus kažkuo sau neįprastu.

Taigi, įspėju visus viskio draugus europiečius (kaip kitur yra, nežinau) - jeigu turite skrydį su persėdimu ir  pradedat kelionę namo ne Europos Sąjungoj, geriau susilaikykite nuo pirkinio. Tai padarykite oro uoste ES teritorijoje.

Yra ir kitas geras dalykas - nuotaiką praskaidrino tai, kad dar prieš atostogas padariau arbatų užsakymą tiesiai iš Kinijos – jos atvyko sveikos ir laimingos. Galbūt, jeigu bus norinčių, pamėginsiu pateikti kelių arbatos rūšių aprašų bei degustacijų. Geras gėrimas, nesvarbu ar tai viskis ar arbata, vis tiek yra geras gėrimas.

Whisky Fair Limburg
 

Mano viskio bičiulis, „malt maniac“ Keith Wood, šią viskio mugę vadina geriausiu renginiu pasaulyje viskio geek‘ui – tiek dėl įvairovės senų pilstymų, tiek dėl beveik neaprėpiamo nepriklausomų pilstytojų kiekio.

Šios mugės formatas kiek kitoks nei įprastai būna viskio parodos. Čia beveik neišvysite daryklų atstovų su savo stendais, tačiau rasite ne vieną reto viskio parduotuvėlę su savo įspūdinga ekspozicija. Tarp jų buvo tiek gerai žinomi Whisky Antique (jiems taip pat priklauso nepriklausomas pilstytojas Silver Seal), tiek vietinių gerai žinomų vokiečių krautuvėlių. Kitą dalį stendų (aišku, geriau vadinti tiesiog stalų) užėmė nepriklausomi pilstytojai – pradedant puikiai vokiečiams žinomais vietiniais The Whisky Agency (kurios savininkas Carsten Ehrlich yra pagrindinis mugės organizatorius), Whisky-Fässle, baigiant kitais ne mažiau šauniais. Kitas įdomus aspektas yra tai, jog įėjimo mokestis yra 10 EUR, ir viduje visi “dram’ai” kainuoja. Norėsi, pils 20ml, norėsi – 40ml ir mokėsi dvigubai. Kainos mano manymu buvo sąžiningos ir tikrai prieinamos.

Šis renginys – puiki proga paragauti retesnio, brangesnio viskio, kurio butelio niekaip negalėtum sau leisti. Turėjau keletą pageidavimų, ką norėčiau paragauti, todėl ieškojau jau nebeveikiančių daryklų – Banff, Caperdonich, Port Ellen. Taip pat norėjau įsigyti kokio seno Macallan. Man taip pat netyčia pavyko aptikti ir nedvejodamas įsigijau Glenugie (reta, nebeveikianti darykla, kuri gyvavo gana trumpai). Įsigyti? Būtent. Į mugę keliavau ne ragauti, o “dirbti” – vežiausi 50 buteliukų, kuriuos turėjau norą pripildyti, kad grįžęs ramiai namo, tinkamom sąlygom po vieną kitą galėčiau skaniai suragauti ir tinkamai apsirašyti, kad visi norintys galėtų pasidomėti, ką paragavau ir kokius ten tuos skonius radau. Smagu tai, kad pavyko pripildyti visus atsivežtus buteliukus, bei įsigyti papildomai dar tris, nes kai kurie renginio dalyviai jau pripratę prie tokių kaip aš (tikrai nebuvau vienas toks, o už idėją esu labai dėkingas Keith Wood).

Keletas fragmentų ir parsivežtų „samplų“ nuotraukų:

Eilė į renginį
 
Tipinis dalyvio stendas
Žymios Vokietijos reto viskio krautuvelės stendas
Mano mėgstamieji Signatory
Macallan 1956
Glenugie 1967
Glendronach 1972
Bowmore 1973

Verta paminėti, jog Limburg‘as – gražus nedidelis miestelis su simpatišku senamiesčiu ir keletu visai šaunių barų. Dar labiau verta paminėti, kad šis miestas turi bene stipriausią viskio barą Europoje (gal ir pasaulyje) – Villa Konthor - tiek viskio rūšių dar niekur nesu matęs! Jų interneto svetainė teigia, kad šis baras turi virš 700 viskių. Gali būti – nes visas baras užkrautas viskiu. Kas netilpo, tiesiog sudėta ant baro. O viskio užsisakymas irgi vyksta daugiau mažiau paprastai – niekas nepuls ieškoti tavo viskio, kurio užsisakei. Susirandi ką nori paragauti pats, atsineši butelį prie baro ir tau jį įpils į taurelę. Žinoma, gali vaišintis ir vokišku alumi. Šiame bare pavyko šauniai praleisti laiką su bičiuliu Stefan ir jo giminaičiais.

O štai čia mano dviejų dienų „sporto“ rezultatas:

Ar amžius svarbu? Keletas (pakankamai) jaunų viskių iš Islay salos
 

Amžius visada svarbu, kai žinai ko nori. Nes tai padeda lengviau išsirinkti. Kuo daugiau ragauji, tuo daugiau gali suprasti skirtumus tarp skirtingai brandinto viskio – ko laukti iš vieno ar kito tipo statinės, kiek ta statinė „aktyvi“, kaip su amžiumi kinta vienos ar kitos daryklos žaliava. Kaip ryškios medžio įtakos natos (medis, senos knygos, pjuvenos, ąžuolas, kedras, taninai) gerokai dažniau būdingos senam viskiui, taip ir ryškus galingas dūmingas charakteris yra dažniausiai jaunesnio viskio, gaminto iš smarkiai durpių dūmuose rūkyto salyklo požymis. O dūmas su laiku linkęs vis labiau pasitraukti iš viskio aromato ir skonio puokštės.

Su amžiumi vyksta įvairūs cheminiai procesai, oksidacija, kas paprastai švelnina viskio charakterį ir atneša naujus skonius ir poskonius. Todėl amžius nėra nei gerai nei blogai. Svarbu – žinoti ko nori ir suvokti kiek daryklos charakteris, kiek statinės tipas ir kiek amžius lemia tai, ko ieškai. Nori chereso bombos? Nebūtina ieškoti itin seno, užtenka geros kokybės statinės ir keliolikos metų brandinimo (Glenfarclas ir Glendronach puikiai tai įrodo). Norisi vaisių? Dažnas jaunas Speyside salyklinukas tikrai patenkins. Aišku, priklauso „kokių vaisių“ ieškoma. Su amžiumi vaisiai linkę „sunokti“ arba „sudžiūti“, arba tapti dar gaivesniais ir egzotiškesniais (tikrai niekada nepamiršiu fantastiško White Bowmore skonio su egzotiškų vaisių puokšte). Taigi, labiau priklauso ko nori paragauti vienu ar kitu momentu. O žinios apie viskio brandą leis lengviau pasirinkti.

Tačiau kai norisi galingos dūmo jėgos, nereik ieškoti toli praeityje. Todėl nusprendžiau „peržvelgti“ savo lentynas pasimėgauti keletu Islay „jaunuolių“ iš Bowmore, Caol Ila, Ardbeg ir Laphroaig. Padariau vieną išimtį – įtraukiau neseniai Lietuvoje atsiradusį Bruichladdich Laddie Ten į kompaniją. Taip, jis ne dūminis, tačiau jaunas ir iš Islay.

Todėl nuo jo ir pradėsime. Tikrai gaivus ir jūriškas. Labai sūrus su daug citrusinių vaisių natų. Mėgstantiems sūrumą, tačiau nebūtinai trokštantiems dūmingumo šalia turėtų labai patikti. Gaivus citriniškas sūrumas. Galima taip pasakyti? Žinoma! Toliau čiumpu Bowmore. Nieko “oficialaus” rezervuose nerandu, todėl paimu Gordon and MacPhail seriją Secret Stills Islay 1999, kur už 4.16 numerio slepiasi Bowmore. Su pirmuoju viskiu turi šiek tiek bendro dėl savo jūrinio charakterio, tačiau palieka mažesnį įspūdį – ne toks išraiškingas skonis, aromatas. Tačiau gėlių, vaisių natų užuominos, kurios man labai patinka, neleidžia visai nurašyti ir šiojo. Esu beveik tikras, kad amžius tikrai keistų šią švelnią žaliavą – švelnios natos galbūt būtų pakeistos iš medžio ateinančiomis natomis.

Caol Ila 12 year old. Tai gana kontraversiška darykla (mano nuomone) – gamina daugiausiai viskio iš Islay, daugiausiai atiduoda blendam‘s, nėra labiausiai vertinama tarp Islay. Tačiau gamina puikios kokybės viskį. Ypač nepriklausomų pilstytojų leidimų tarpe galima rasti puikių egzempliorių. Ragaujamajas viskis demonstruoja gaivų jaunatviškumą – geras salsvos durpės, jūrinio charakterio (kas keista, nes didžioji dalis CI yra brandinama ne Islay, o mainland‘e, Škotijoje), dūmo derinys. Vertas paragauti tiek šis, tiek jų 25 metų versija, tam kad palyginti, ką duoda amžius ir įvertinti, kuris labiau patinka. Man asmeniškai patinka abu. Bet jie labai skirtingi, kas tik įrodo, kad skirtingas amžius visų pirma leidžia suprasti, kas vyksta su viskiu jam bręstant. Čiumpu dar vieną Islay durpių monstrą – Ardbeg 10 year old. Pamėgtą ir žinomą plačiai. Tvirtas, smogia iškart. Tikrai pažįstu daug jo mėgėjų. Ir man kartais patinka jo sausas dūmingumas – pelenai, žemė, pipirai ir daug gesinto laužo. Nėra kompleksiškas, bet koncentruotai atiduoda tai ką turi – dėl to ir mėgiamas. Lengvai suprantamas ir lengvai pamėgiamas.

Paskutiniai du  iš Laphroaig stovyklos – Triple Wood (TW) ir Quarter Cask (QC). Palyginsiu juos kartu. Juk TripleWood – tai brandintas chereso, burbono ir quarter cask (mažytės, todėl daugiau kontakto su medžiu) statinėse, kai Laphroaig Quarter Cask – tik burbono ir  tose mažytėse mielose statinaitėse. Jos beje,“ greitina viskio brendimą“.  Pradedu nuo Triple Wood – jis kiek švelnesnis. Daugiau natų, kurias ko gero suteikia chereso statinės. Klampus, salsvokas ir tikrai kitoks nei įprasti Laphroaig. Man jis patinka – tarsi  jautiesi kaip pavalgęs rūkytų šonkaulių su aštriu karamelizuotu padažu. Įsimintinas. Tačiau QC aiškesnis, paprastesnis. Daugiau klampaus dūmo, be papildomų natų. Verta paminėti, kad abu viskiai tikrai neturėtų viršyti 10 metų amžiaus, kai kur spėjama, kad tai 7-9 metų viskiai. Aš tuo tikiu, kas dar kartą įrodo, kad geras tvirtas dūminis viskis neturi „užsigulėti“, antraip dūmas tik silpnėja su metais. Todėl bendrai galima teigti, kad stiprus salyklo rūkymas durpėmis leidžia anksčiau išgauti maloniai geriamą viskį. Teko ragauti 3-4 metų Bunnahabhain (dūmintą labiau nei paprastai) ir Kilchoman, kurie tikrai visai galimi mėgautis.

Pabaigai noriu pabrėžti – nėra geriausio viskio (tą žinome visi). Taip pat ir nėra optimalaus amžiaus. Kiekvieni metai, kiekviena statinė duoda savo.  Nenustokime ieškoti – žingeidumas gali suteikti daug malonumo tiek ieškant, tiek radus tai ko ieškojai. Puiku turėti savo favoritus, tačiau ir jie atsibosta – įdomu yra atrasti naujus. Dar įdomiau – suprasti kaip vienos ar kitos daryklos charakteris kinta priklausomai nuo statinės (burbonas, cheresas ar kas nors „egzotiškesnio) ir nuo amžiaus. Plėskime žinias ir mėgaukimės jomis dalindamiesi!

Filtravimo ir stiprumo skirtumai
 

Tikiu, kad daugelis apie tai yra pagalvojęs – koks stiprumas „optimalus“, ar skiesti viskį ir iki kiek. Man asmeniškai smagiau kai stiprumo daug – viskį visada gali atskiesti vandeniu, o stiprumo ir charakterio nepridėsi. Jeigu kalbant apie charakterį, vyrauja nuomonė, kad kuo viskis stipresnis, tuo jame mažiau vandens, daugiau viskio, vadinasi jis charakteringesnis, ryškesnis. Tas pats liečia filtravimą – beveik visi vienbalsiai tvirtina (o gal tai netgi tiesiog faktas), jog šaltasis filtravimas (chill-filtration) atima dalį gėrimo skonio ir aromato. Tai anksčiau buvo daroma dėl to, jog šaltai nefiltruotas viskis susidrumsčia įpylus vandens ar įdėjus ledo, kas paprastam vartotojui atrodė neestetiška. Išprususiam vartotojui skonis ir aromatas yra svarbiau nei vaizdas, tiesa? Šiais informacijos laikais žmonės nori tiesos. Ir tikro skonio, tiesa?

Bet kuriuo atveju, pats noriu įsitikinti kaip ten yra iš tiesų. Ir pagaliau turiu progą – ačiū Aurimui iš CL World Brands, kuriems priklauso Bunnahabhain darykla. Kaip žinia, ši darykla 2010 metais atsisakė šaltojo filtravimo ir savo gaminamo viskio stiprumą išpilstant pakėlė iki 46,3%. Mano rankose du 12 – ukai. Vienas- 40% ir filtruotas šaltai, o kitas – dabartinis, 46,3% ir nefiltruotas šaltai.

Išpilsčiau abu šalia viens kito, kad palygint spalvą – ji gana ženkliai skiriasi „nefiltruotojo“ naudai. Ar tai turės įtakos skoniui ir aromatui? Pradėkime nuo „silpnesniojo“. Aromatas ir skonis gaivus ir malonus. Mielai ir lengvai geriamas, su švelniu jūriniu charakteriu ir tipiniu Bunna kick‘u. Kai prie nosies prikišau naujosios (reiktų sakyti dabartinės) versijos pripildytą taurę, pajutau daug ryškesnį aromatą. Net mintyse ištariau „oho“. Jis ryškesnis ir kiek kitoks.  Skonis taip pat intensyvesnis.

Jeigu gamintojas visiškai nekeitė receptūros (liko identiška ar labai panaši proporcija), man tikrai labiau patiko stipresnioji versija. Jis pilnesnis, su daug ryškesniu aromatu ir skoniu, išlaikant daryklos autentiškumą, charakterį. Tokiu atveju tikrai galiu teigti, jo nefiltravimas šaltai ir didesnis stiprumas (alkoholio ir bendrai viskio kiekis vandenyje) man yra priimtinesnis ir suteikia daugiau skonio. Jeigu bus proga, būtinai mėginsiu pakartoti eksperimentą. Gal su Ledaig?