Bruichladdich daryklos istorija ir jos viskiai

Peržvelgdamas savo viskio atsargas radau Bruichladdich rinkinuką – tris buteliukus su 10-ies, 15-os ir 17-os metų amžiaus viskiu, išpilstytu į simpatiškus 200 ml talpos buteliukus. Turint galvoje, jog Bruichladdich’as nupirktas 2000-ųjų pabaigoje, o 1994-2001 periode veikė tik 6 savaites 1998-aisiais, akivaizdu, kad šio rinkinuko pavyzdžiai yra iš senesnių atsargų (rinkinuką pirkau berods 2008-aisiais). Tikėtina, jog ragauju 80’s- 90’s pagamintą ir brandintą distiliatą. Ta proga nusprendžiau trumpai pažvelgti į šios daryklos istoriją, remdamasis labai įdomia knyga apie Islay ir jos viskių istoriją („Peat smoke and spirit – a portrait of Islay and it‘s whiskies“, Andrew Jefford, (2004)). O paskui ir paragauti ką čia turiu pasidėjęs.

Įdomu tai, jog tiek ši darykla, tiek Bunnahabhain atidarytos tais pačiais metais – 1881, kada Prancūzijoje siautė baisusis parazitas phylloxera, be gailesčio naikinęs Cognac‘o ir kitus vynuogynus. Kaip dažnai būna, kažkam nelaimė yra laimė kažkam kitam. Viskio gamintojams vis labiau susitraukianti prancūziško vyno gamyba dėl derliaus stokos sudarė galimybes ne tik patenkinti vis augantį poreikį vidaus rinkoje, tačiau ir pagalvoti apie pasaulio užkariavimą brendį pakeičiant viskiu. Jeigu remtis faktais, Prancūzijoje vyno gamyba 1875 nuo 84,5 milijono hecto litrų (hl) susitraukė iki 23,4 mln. hl. 1889-aisiais. Nelabai įsivaizduoju tų kiekių, tačiau tas kelių kartų susitraukimas ir visuotinė vynuogynų krizė Prancūzijoje Škotiją pripildė optimizmu ir entuziazmu gaminti vis daugiau viskio. Taigi 1881-aisiais, kada vyno ekspertai rinkose Paryžiuje spręsti nacionalinę tragediją, gimė net dvi Islay daryklos.

Bet kuriuo atveju, Bruichladdich kelias nebuvo lengvas – pasauliniai karai, sausasis įstatymas JAV.. Visa tai, kaip ir daugelyje daryklų, lėmė „tyliuosius“ periodus, kada gamyba nevykdavo visai. Visai gerai sekėsi 60-70-aisiais, 1975 netgi instaliuoti du nauji distiliavimo indai. Tačiau 1985-aisiais, kada Bruichladdich savininkai įsigijo ir Jura daryklą, šieji nusprendė, kad prioritetas bus čia. Bruichladdich pradėjo dirbti tik po vieną dieną per savaitę, o vėliau visai liovėsi vykdyti gamybą. Kol Lodono vyno pirklys, ne naujokas ir viskio pasaulyje (1996-aisiais įkūręs nepriklausomo viskio pilstymo kompaniją Murray McDavid), Mark Reynier, nusprendė dar kartą mėginti savo laimę įsigyti Islay daryklą (dalyvavimas konkurse Ardbeg‘ui įsigyti 1997-aisiais baigėsi Glenmorangie pergale). Šį kartą – sėkmingai. Kas dar įdomu – Mark‘ui pavyko pritraukti Islay legendą, nuo jaunų dienų Bowmore darykloje dirbantį Jim McEwan, taip pat keletą kitų labai rimtų viskio pasaulio žmonių. Tai, ką matau šiandien – naujuosius Bruichladdich, nuostabųjį Port Charlotte (smarkokai dūminta linija) ir galingąjį Octomore (durpingiausias viskis pasaulyje), leidžia manyti, jog dauguma sprendimų buvo teisingi ir ši darykla rado savo kelią ir juo žengia ryžtingai.

Ok, gana postringauti – laikas ragauti! (kiekvienas viskis aprašytas atskirai plačiau – tereikia spustelti ant pavadinimo). Pradėkime nuo Bruichladdich 10 Years Old. Blyškus, nedažytas, nefiltruotas šaltai, bei 46%. Malonus lengvas viskis. Labai karšta diena ir viskio norisi mažiau nei žiemą, tačiau šio viskio gaivumas ir gyvumas priimtinas. Bruichladdich Fifteen (15 YO) – ženkliai tamsesnis viskis su mažiau charakteringu aromatu. Bruichladdich XVII (17 YO)– malonus ir turtingas, tarsi apjungiantis 10 YO gaivų vaisiškumą ir 15 YO medžio natas. Peržvelgiant esamą Bruichladdich gamą, matau, kad vienintelis 10 YO egzistuoja – ir tai jau turime jį naują ir šviežią, po esamų gamintojų vėliava. Liūdna praeitis ir nereguliari gamyba padarė savo. Tačiau, jeigu tikėtume tais, kurie žino, darykla išsaugojo nemenkas atsargas ir dar daug kuo gali mus nustebinti – riboto leidimo senesniais vintage‘iniais viskiais tau jau tikrai.

Gana įdomus interviu ta pačia tema, norintiems sužinoti daugiau - http://www.maltmaniacs.org/ADHD/mm02a.html

Viskio ragautojų „lygiai“
 

Daugumoje sričių galima lengvai pamatuoti žmogaus gebėjimus – ką jis gali ir kiek. Viskio ragavime, bei jo supratime manau irgi tas įmanoma. Čia panašiai kaip kompiuteriniuose žaidimuose – kelti savo lygį, tobulinti žaidėją ar žaidimą. Gebėti daryti paprastus dalykus, o paskui gebėti daryti tuos pačius dalykus, tik daug geriau, kokybiškiau. Įkvėptas tokios idėjos, pamėginau suvokti kur aš esu ir tuo pačiu sudėlioti lygius nuo to, kuris žino, kas yra viskis, iki „viskio mėgėjo“ ir vėliau iki „viskio žinovo“.

1-as lygis – baruose su draugais gurkšnojantis viskį. Deja, dažniausiai su kola ir ledu. Ir dažniausiai ne viskį.

2-as lygis – mėgsta viskį gauti dovanų arba kartais nusipirkti butelaitį, nes jį mėgsta. Žino keletą mėgstamų brand‘ų ir ties jais fokusuojasi.

3-as lygis – geba pasakyti, kuris viskis jam skanus, kuris neskanus. Kartais gali pasakyti, kad dar kartą pirktų tokį pat viskį. Žino skirtumus tarp burbono, maišyto ir salyklinio viskio.

4-ias lygis.  Suvokia, ką reiškia „vaisinis“, „dūminis“, skiria viskius pagal pirminius aromatus ir skonius. Gali pasakyti, ar viskis vaisiškas, bet negali įvardinti kokie vaisiai yra. Supranta kokį viskį mėgsta, įsimena daryklų pavadinimus. Žodyne turi tokius apibūdinimus – vaisiškas, dūminis, grūdinis, aštrus, lengvas, kompleksiškas ir panašiai.

5-as lygis. Gali pasakyti ne tik ar viskis vaisinis, ar dūminis ir panašiai, tačiau gali apibūdinti kokie vaisiai, koks dūmingumas, kokie prieskoniai ir panašiai. Atsimena ne tik daryklas, bet ir skirtumus tarp tos pačios daryklos skirtingo amžiaus viskių. Žodynas – beveik neribotas.

6-as lygis. Žino daryklų istoriją, gali pasakyti kokio amžiaus, kurio dešimtmečio kurios daryklos viskis buvo geras ir kodėl. Gali pasakyti, kuris viskis neįvertintas, o kuris pervertintas (kainos, populiarumo prasme). Turi ne tik mėgstamas daryklas (kartais net neturi, bet turi kelias nemėgstamas), bet ir tų daryklų skirtingus laikotarpius ar konkrečius „vintage‘us“. Žodynas – pilnas lengvai suvokiamų, bet išradingų „naujadarų“ ir išvestinių terminų. Kaip rūkytos spanguolės ant juodos duonos ar kiaulės oda su baltų pipirų padažu. Ir dar daug stipriau.

7-as lygis. Turėdamas visas žinias ir daugiau nei 6-as lygis, niekaip negali atsispirti kolekcionavimui – tiek viskio, tiek atskirų skonių ir aromatų savo galvoje. Linkęs kaupti patinkančių daryklų viskius, kartais tik konkrečiais laikotarpiais išvarytus (vintage‘us) ir konkrečių statinių. Kolekcionuoja arba viskį, arba malonias patirtis jį išragavus.

O kuriame lygyje esi tu?

Tik nepriimkite per daug rimtai :)

Whisky Show 2012 - antroji diena

Antrąją dieną žetonus išleidome ant paprastų, bet mėgstamų daryklų atstovų – paragavome Bowmore 1985 metų „derliaus“. Šalia vėl palyginome jį su Bowmore 18, bei bei gretimame stende esančiame BW1, kuris pirmą dieną sužavėjo. Vakar skonis neapgavo, vadinasi negaila, kad turiu jo butelaitį. Taip pat pakeliui vėl strigome prie Gordon Macphail stendo, ten čiupome gerai vertinamą Benromach 1969, kurį palyginome su Benromach 30. Jaunieji Benromach 10 ir Benromach Peat vėl parodė, kad tikrai yra verti dėmesio.

Šios dienos pagrindinis tikslas buvo Karuizawa – jau nebeveikianti darykla, kurios visas atsargas supirko Number One drinks ir jį dabar po truputį pateikia rinkai. Žinoma, mes jo tiek negauname kiek Japonai, bet vistiek pavyko paragauti net keturis skirtingus! Prisipažinsiu – nesu ragavęs prasto Japoniškojo. Šie tik tai patvirtino, nors vienas patiko mažiau – žemiau japoniško viskio iškeltos įsivaizduojamos kartelės. Nieko, visur turi būti išimčių. Be to, skonis yra labai individualus dalykas.

Mėgstu užsukti ir pas gana mažai žinomus (na, jie ir yra nedidukė kompanija – tik du žmonės vykdo pardavimus kompanijoje!) nepriklausomus pilstytojus Adelphi. Pernai jie turėjo smagų Lagavulin pilstymą ir labai įdomų viskį, kurį (dar papildomus metus pabrandintą) atsivežė ir šiemet – tai yra retai sutinkamas single blend iš jau nebeveikiančios Lochside daryklos. Lochside turėjo tiek salyklinio tiek grūdinio viskio varymo įrangą, todėl galėjo gaminti maišytą viskį, iš vienos daryklos – būtent single blend. Smagiausia tai, kad šiam viskiui – jau 47 metai! Neabejotinai geriausias kada nors ragautas maišytas viskis!

Pirmąją dieną buvo daugiau lankytojų, todėl nespėjau gauti naujojo Ardbeg Galileo. Antrą dieną jo dar buvo likę, todėl nedelsiau, nes šios daryklos naujienas išgraibsto tikrai greičiausiai. Dėl to, kad Ardbeg mėgsta labai daug žmonių, aš į juos žiūriu itin reikliai. Šio viskio kokybė tikrai puiki, tačiau Galileo nepribloškė – geras ir tiek. Mieliau rinkčiausi Bowmore, Laphroaig (jų 25 metų brandintasis paliko labai gerą įspūdį) ar Lagavulin.

Dar keletas įdomesnių - TWE Single Malts of Scotland serijos Rosebank 21 ir Bowmore 26 year old paliko malonų įspūdį. Vėl prisiminiau nuostabų Glenfarclas 40 year old skonį, šalia paragavau ir jų naujojo Glenfarclas 105 20 Year old, nusifotografavau su George Grant – (kitos) Grant’ų šeimos atstovu, kurių tiksliai nežinau kuri karta valdo šią daryklą. Įdomu ir tai, kad tai vienintelė šeimos valdoma viena darykla Škotijoje. Manau, kad prie šių retų gretų prisijungia ir Daftmill.. Bet mes ne apie tai.

 

Antros dienos pabaigoje nusprendžiau nebevesti užrašų ir tiesiog pasimėgauti dar vienu kitu įdomesniu egzemplioriumi. Bendrai per dvi dienas parodos apsirašiau apie 50 viskių, kuriuos su laiku tikrai sudėsiu į puslapį. Užrašai nebus tokie išsamūs kaip ragaujant susikaupus namuose, tačiau nemažiau įdomūs – nes didesnė dalis ragautųjų – tikrai neeiliniai. Tikrai tikiu, kad pavyks keliauti ir kitąmet. Jeigu prisijungs daugiau žmonių, bus tik smagiau!

Whisky Show 2012 - pirmoji diena
 

Whisky Show 2012 London

Šiemet į šį renginį vykau trečią kartą iš eilės. Kiek žinau, tai buvo ketvirtasis kasmetinis renginys. Whisky show – tai parodos tipo renginys, į kurį susirenka didesnė dalis viskio gamintojų ar daryklų savininkų – tiek koncernų, tiek šeimos atstovų, kurie stenduose pristato savo viskį – dauguma šalia savo standartinės gamos atsiveža naujienų, kurios tik tik buvo pristatytos rinkai arba dar tik bus pristatytos. Taip pat pas kiekvieną galima išvysti bent vieną ar daugiau įdomesnių viskių – senesnių, retesnių, neretai limituotą seriją, neretai ir vintage (konkrečių metų). Parodoje taip pat galima dalyvauti vadinamuose „masterclasses“, kurios būna tam tikra tematika – tam tikros daryklos pristato savo įdomesnius egzempliorius, arba viskis derinamas su maistu.  Plačiau apžvelgsiu savo potyrius ir atradimus iš abiejų dienų.

Šiemet į viskio renginį teko malonumas keliauti kartu su viskio baro W1640 vyrukais Šarūnu ir Laurynu. Taigi, buvo smagu prieš renginį iš vakaro truputį pasitreniruoti. Apšilti kojas kaip sakant – pažinti vietinę pub‘ų kultūrą ir įvertinti tikro gero britiško ale kokybę ir skonį. Visgi vakaro pabaigoje, grįžęs iš tualeto neišvengiau testo – teko spėti ką bičiuliai man užsakė, kol buvau išėjęs. Su trupučiu pagalbos pavyko atspėti kuo buvau pavaišintas. Ryte laukė rimta diena.

Pirmoji diena

Vos tik atvykę, nusprendėme paragauti naujųjų Diageo Special releases ir tada pradėti migraciją per stendus. Taigi sumetę savo pajėgas (prabangius viskius parodos dalyviai duoda paragauti ribotai ir tam reikia „išleisti“ duotą žetoną – tam, kad paragauti vadinamųjų svajonių gurkšnelių – dream drams.), iškart pakirtome Diageo „grietinėlę“ – mano mėgiamus Talisker 35 Year old ir Lagavulin 21 year old, bei jau negaminamuosius (abi daryklos uždarytos dar 1983-aisiais) Brora 35 Year Old ir Port Ellen 32 Year Old (12th release). Taliskeris tikrai sužavėjo, Lagavulin įrodė, kad išlaiko savo lygį, tuo tarpu PE nuvylė, o Brora tik parodė, kad tokį viskį reikėtų ragauti ramesnėmis aplinkybėmis ir leisti jam skleistis ilgai ir ramiai. Bet kuriuo atveju džiaugiuosi, kad teko paragauti pakankamai reto viskio.

Vėliau apėjau visus stendus, pasižvalgėme, kas atvyko, kas ką atsivežė, kad būtų galima susidaryti planą kokia tvarka ir ką apskritai verta ragauti. Aplankėme ir airių stendą – buvo smagu palyginti Red Breast 12, 12 Cask Strength ir 15 metų variantus. Taip pat Midleton Very Rare, pernai patikusį Midleton Barry Crockett, bei Yellow ir Green spot. Po šitos rikiuotės pertrauka buvo tikrai būtina! Todėl buvo nuspręsta eiti prie tokio stendo, prie kurio būtų galima daugiau pasibendrauti. Čia prie Gordon and MacPhail stendo atpažinau pačius verslo savininkus – Urquhart šeimos atstovus, kurių jau ketvirta karta valdo verslą. Šie nepriklausomi pilstytojai taip pat valdo ir Benromach daryklą, taigi prie jų stendo įvairovės netrūko. Smagiai pasibendravome, pasikalbėjome apie viskio gamybą, brandinimą, statines ir prekybą. Mane nuramino, kad jie dar turi tiek atsargų, kad ateinantiems 40 metų tikrai užteks. Verta paminėti, kad GM turi patį didžiausią atsargų kiekį, jau nekalbant apie tai, kad sandėliuose laiko viskį iš beveik visų egzistuojančių (ir egzistavusių daryklų). Taigi besišnekučiuojant teko paragauti Strathisla 1970, Linkwood 25, bei keletą Benromach. Beje, įdomus faktas tas, jog chereso statinių, kurias naudoja brandinimui, kilmė yra dvejopa – dalis atkeliauja iš Ispanijos, būtent „patyrę“ solera sistemos brandinimą, o kita dalis tai tėra naujai paimta statinė (tiek amerikietiško, tiek europietiško ąžuolo naudojamos), kurioje porą metų palaikomas cheresas. Dar įdomiau tai, kad kartais tą cheresą „skolinasi“ ir vėliau grąžina. Šis išpilstomas, arba naudojamas chereso acto gamybai.

 

Kasmet norisi grįžti prie Compass Box stendo – prie viskio alchemikų, kurie pateikė rinkai ne vieną puikų blended malt. Šiemet turėjo neseniai iškeptą Flaming Heart. Tačiau ir jų Peat Monster, Hedonism (kas yra maišyti grain viskiai) yra labai šaunūs ir verti dėmesio. Trumpai užsukome ir prie Taivano viskio Kavalan (nesakysiu, kurio Azijoje populiaraus škotiškojo pavadinimą man primena). Tai gana jaunutė kompanija ir dauguma jos viskių brandinti 3-5 metus. Paragavau standartinio ir gana neblogai atrodžiusio Kavalan Solist, brandinto chereso statinėje, išpilstyto statinės stiprumo.

 

Pietums kaip visada buvo pateikiami keletas patiekalų, kurie buvo gaminami su viskiu. Tačiau noriu grįžti prie viskio ir prie šių metų atradimų. Visų pirma, ačiū Laurynui, kuris paliko lašelį 1964 Gold Bowmore, kuris tikrai tiek pat dieviško skonio kaip pernai ragautasis White Bowmore. Pavyko užsirašyti net kelis apibūdinimus apie jį, tai tikrai įkelsiu kada nors ir įvertinimą. Bowmore šiemet dar nesiliovė stebinti. Užsukau ir prie jų stendo „prisiminti“ koks Bowmore 18 ir Bowmore Darkest 15 skonis. Na, skonio reikalas, bet man Bowmore patinka apskritai. Nors teko ragauti ir prastų, bet šieji mano skonio. Trumpam šalia stabtelėjome ir prie Elements of Islay stendo – šią seriją leidžia Speciality Drinks, kurie yra The Whisky Exchange (TWE) dukterinė įmonė. TWE yra vienas didžiausių viskio prekybininkų „online“ UK. Taigi, Elements of Islay serija leidžia tik Islay salos viskius, su kodiniais pavadinimais primenančiais periodinę lentelę – LG yra Lagavulin, Bn – Bunnahabhain ir pan. Šalia pavadinimo prirašytas numeriukas rodo, kelinta limituota partija išleista. Kai kurių jau spėta išleisti ir ketvirta, tačiau Bowmore (BW) šiemet pasirodė pirmoji. Tai 8 metų brandinimo Bowmore, sumaišytas iš vienos cherese brandinto viskio ir vienos burbone brandintos statinės. Šis man paliko tikrai labai malonų įspūdį – nuostabus dūmo, gėliškumo ir riešutiško vaisiškumo balansas. Taigi pasibaigus parodai nukeliavome į parduotuvę ir su bičiuliu įsigijome po butelaitį.

Štai jau butelaitis BW namuose ir lauks vertos dėmesio kompanijos...

Apie antrą dieną laukite tęsinio..

Neegzistuoja 100% teisingas (ar geriausias) ir vienintelis viskio aprašymas

Viename praėjusių „Whisky Magazine“ leidinių tradiciškai buvo pateikti World Whiskies Awards nugalėtojai ir nominantai. Tikrai džiaugiuosi, kad japoniški viskiai vėl pagerbti tinkamai už tikrai pripažinimo vertą kokybę. Smagu, kad savo kategorijoje ne pirmą kartą puikiai pasirodė ir mano vienas mėgstamiausiųjų Lagavulin 16 YO.  Mielai praverčiau puslapius ir paskaičiau kas tapo nugalėtojais. Taip pat smalsiai peržvelgiau visus degustacijų aprašus prie jų, kuriuos pateikė viskio pasaulio grandai, gerai žinomi ne tokiame jau siaurame viskio gerbėjų rate šioje žemėje. Perskaitęs juos, pastebėjau vieną paprastą dalyką – nebuvo nei vieno identiško viskio aprašo, nors profesionalų aprašai tikrai skyrėsi nedaug. Tada kilo tik viena mintis – tikrai nėra vieno teisingo kiekvieno viskio apibūdinimo! Neteigiu, kad viskio grandai prieštaravo vienas kitam – tikrai ne. Jeigu viskis buvo kompleksiškas, su būdingomis dūmų ar chereso natomis, tą paminėjo visi. Lygiai kaip ir apie lengvesnius, vaisinius viskius. Tačiau aprašas ir naudojamas skonių žodynas skyrėsi ženkliai. Tikiu, kad kiekvienas ekspertas turi savo žodyną, vartoja sau būdingus žodžius, arba mini tas natas, kurias lengviau sugeba suuosti ir atrasti. Aš taip pat dažniau „randu“ migdolus, chereso ar medžio natas nei taninus, šokoladą ar irisą. (aišku, aš tikrai nesilyginu su pasaulio viskio grandais).

Mano nuomone, kiekvienas žmogus turi savitą skonio/kvapo supratimą ir kartais skirtingai suvokia vieną ar kitą kvapą nei kitas. Manau tai labai žmogiška. Juo labiau, kiekvieno skonis yra skirtingai išlavintas. Pradžioje sugebame pasakyti tik ar viskis patinka ar ne, ar skanus ar ne. Vėliau pavyksta pasakyti, ar jis kompleksiškas, ar lengvas, ar dūminis ar vaisinis. Dar vėliau pavyksta pasakyti ar dūmas labiau durpinis, ar laužo dūmo, ar daugiau jūros vandens, ar jodo, ar „ligoninės ar binto“. Vaisiai pradeda būti skaidomi į šviežius ir džiovintus, į tropinius ir paprastus, vietinius.  Atsiranda prieskoniai, uogienės... Ir prasideda pats smagumas, kaip kiaulės oda, šlapi jūros akmenys, senas ar jaunas medis, senos spintos kvapas, pušies spygliai. Ir tada natūraliai kyla klausimas skaitytojui – iš kur po velnių tu visa tai ragavai ir kokiu būdu?? Aš ir neragavau. Ir nebūtina. Šventai tikiu, kad skonį suvokiame per uoslę (o liežuvis tegali atskirti sūrumą, kartumą, saldumą ir rūgštį), todėl nebūtina kažką ragauti, kad pakankamai gerai suvokti skonį. Pavyzdžiui, ar galėtumėte įsivaizduoti rūkytas spanguoles užteptas ant juodos duonos (man panašiai kvepia Benriach Solstice 2, Bruichladdich 3D irgi turi tų natų)? Arba salsvus baltus pipirus su rūkyta kiaulės oda (šiek tiek randu tai Caol Ila viskiuose)? Esu beveik tikras, kad kiekvienas skirtingai apibūdintume net ir suvokdami mano išvestinius kvapus (jeigu turite Solstice 2 arba Caol Ila 12 YO, galite išmėginti palyginti).

Ir kas vis tiek lieka ir ramina – nėra vieno absoliučiai teisingo žodžių rinkinio apibūdinti viskiui, tėra skirtingas abstrakcijos lygis bei skirtingi žodynai. Ir malonumas tai daryti. Vienam užteks pasakyti, kad viskis vaisinis, kitas pridės kokius vaisius jis „randa“ – vienas ras obuolius, o kitas kriaušes. Kitas gebės dar detaliau įvardinti šalutines natas. Ir visi bus teisūs. Ypač tol, kol sugebės mėgautis viskiu ir jame nuolat atrasti kažką naujo. Ir dalintis naujais atradimais su kitais. Juk tai ir svarbiausia – daryti kol tai malonu, ar ne?