Bruichladdich daryklos istorija ir jos viskiai

Peržvelgdamas savo viskio atsargas radau Bruichladdich rinkinuką – tris buteliukus su 10-ies, 15-os ir 17-os metų amžiaus viskiu, išpilstytu į simpatiškus 200 ml talpos buteliukus. Turint galvoje, jog Bruichladdich’as nupirktas 2000-ųjų pabaigoje, o 1994-2001 periode veikė tik 6 savaites 1998-aisiais, akivaizdu, kad šio rinkinuko pavyzdžiai yra iš senesnių atsargų (rinkinuką pirkau berods 2008-aisiais). Tikėtina, jog ragauju 80’s- 90’s pagamintą ir brandintą distiliatą. Ta proga nusprendžiau trumpai pažvelgti į šios daryklos istoriją, remdamasis labai įdomia knyga apie Islay ir jos viskių istoriją („Peat smoke and spirit – a portrait of Islay and it‘s whiskies“, Andrew Jefford, (2004)). O paskui ir paragauti ką čia turiu pasidėjęs.

Įdomu tai, jog tiek ši darykla, tiek Bunnahabhain atidarytos tais pačiais metais – 1881, kada Prancūzijoje siautė baisusis parazitas phylloxera, be gailesčio naikinęs Cognac‘o ir kitus vynuogynus. Kaip dažnai būna, kažkam nelaimė yra laimė kažkam kitam. Viskio gamintojams vis labiau susitraukianti prancūziško vyno gamyba dėl derliaus stokos sudarė galimybes ne tik patenkinti vis augantį poreikį vidaus rinkoje, tačiau ir pagalvoti apie pasaulio užkariavimą brendį pakeičiant viskiu. Jeigu remtis faktais, Prancūzijoje vyno gamyba 1875 nuo 84,5 milijono hecto litrų (hl) susitraukė iki 23,4 mln. hl. 1889-aisiais. Nelabai įsivaizduoju tų kiekių, tačiau tas kelių kartų susitraukimas ir visuotinė vynuogynų krizė Prancūzijoje Škotiją pripildė optimizmu ir entuziazmu gaminti vis daugiau viskio. Taigi 1881-aisiais, kada vyno ekspertai rinkose Paryžiuje spręsti nacionalinę tragediją, gimė net dvi Islay daryklos.

Bet kuriuo atveju, Bruichladdich kelias nebuvo lengvas – pasauliniai karai, sausasis įstatymas JAV.. Visa tai, kaip ir daugelyje daryklų, lėmė „tyliuosius“ periodus, kada gamyba nevykdavo visai. Visai gerai sekėsi 60-70-aisiais, 1975 netgi instaliuoti du nauji distiliavimo indai. Tačiau 1985-aisiais, kada Bruichladdich savininkai įsigijo ir Jura daryklą, šieji nusprendė, kad prioritetas bus čia. Bruichladdich pradėjo dirbti tik po vieną dieną per savaitę, o vėliau visai liovėsi vykdyti gamybą. Kol Lodono vyno pirklys, ne naujokas ir viskio pasaulyje (1996-aisiais įkūręs nepriklausomo viskio pilstymo kompaniją Murray McDavid), Mark Reynier, nusprendė dar kartą mėginti savo laimę įsigyti Islay daryklą (dalyvavimas konkurse Ardbeg‘ui įsigyti 1997-aisiais baigėsi Glenmorangie pergale). Šį kartą – sėkmingai. Kas dar įdomu – Mark‘ui pavyko pritraukti Islay legendą, nuo jaunų dienų Bowmore darykloje dirbantį Jim McEwan, taip pat keletą kitų labai rimtų viskio pasaulio žmonių. Tai, ką matau šiandien – naujuosius Bruichladdich, nuostabųjį Port Charlotte (smarkokai dūminta linija) ir galingąjį Octomore (durpingiausias viskis pasaulyje), leidžia manyti, jog dauguma sprendimų buvo teisingi ir ši darykla rado savo kelią ir juo žengia ryžtingai.

Ok, gana postringauti – laikas ragauti! (kiekvienas viskis aprašytas atskirai plačiau – tereikia spustelti ant pavadinimo). Pradėkime nuo Bruichladdich 10 Years Old. Blyškus, nedažytas, nefiltruotas šaltai, bei 46%. Malonus lengvas viskis. Labai karšta diena ir viskio norisi mažiau nei žiemą, tačiau šio viskio gaivumas ir gyvumas priimtinas. Bruichladdich Fifteen (15 YO) – ženkliai tamsesnis viskis su mažiau charakteringu aromatu. Bruichladdich XVII (17 YO)– malonus ir turtingas, tarsi apjungiantis 10 YO gaivų vaisiškumą ir 15 YO medžio natas. Peržvelgiant esamą Bruichladdich gamą, matau, kad vienintelis 10 YO egzistuoja – ir tai jau turime jį naują ir šviežią, po esamų gamintojų vėliava. Liūdna praeitis ir nereguliari gamyba padarė savo. Tačiau, jeigu tikėtume tais, kurie žino, darykla išsaugojo nemenkas atsargas ir dar daug kuo gali mus nustebinti – riboto leidimo senesniais vintage‘iniais viskiais tau jau tikrai.

Gana įdomus interviu ta pačia tema, norintiems sužinoti daugiau - http://www.maltmaniacs.org/ADHD/mm02a.html