Naujienos iš Islay - Lagavulin 8 ir Laphroaig Lore

 

Pagaliau ir į mano rankas pateko daugelio lauktas Lagavulin 8 year old. Kad nebūtų taip liūdna, šalia paragausiu ir naujai išleisto Laphroaig Lore. Kaip teigia gamintojas, tai ‘richest ever’ (suprask – turtingiausias skoniu kada nors išleistas Laphroaig). Pažiūrėsim ar tai gali būti tiesa. Laphroaig Lore sudaro viskiai brandinti chereso, mažose (quarter casks) ir ex-Laphroaig statinėse.

Pradedu nuo Lagavulin. Malonus ir gaivus aromatas. Jūros, citrusinių vaisių ir dūmo balansas. Švarus. Skonis galingas. Kupinas jėgos, dūmo, druskos, jūriškumo. Ir truputis citriniškos gaivos. Maloniai nudžiugino ir nustebino. Tokiam amžiui tikrai labai malonus kūnas ir balansas. Tas švarumas kiek primena vyresnius Caol Ila – gera druskos, jūriškumo ir dūmo darna. Lūkesčiai buvo aukšti, tačiau jie pateisinti – turime jauną galiūną, kuris gerai subalansuotas, galingas ir švarus. Tikiu, kad jis taps reguliariu leidimu Lagavulin šeimoje (nes jis jaunas!). Tikiu ir tikiuosi. Nesu karštas senų viskių gynėjas (dažniausiai), tačiau jaunus visada vertinu itin reikliai. Rinkos situacija tokia, kad dalis gamintojų savo ilgamečius flagmanus keičia jaunesniais, dažnai be amžiaus nuorodos, viskiais. Neseniai parodoje teko truputį diskutuoti ar seni viskiai nėra pervertinti, o dar tiksliau – neverti savo kainos ar išvis – dėmesio ir pastangos juos paragauti. Visada sakiau – jeigu tik yra galimybė, būtina paragauti senų viskių. O parodos tam yra puiki proga, kad nereikėtų išleisti krūvos pinigų pilnam buteliui. Nereik ieškoti kainos ir kokybės santykio ragaujant 30-40+ metų viskį. Užtenka tik pagalvoti, kad kažkas statinėje pralaikė gėrimą dešimtmečius. Ir daug kas stojasi į vietas. Kai kažkas perka Ferrari, Bentley ar apskritai kažką labai prabangaus, netikiu, kad kainos/kokybės santykis yra svarbus. Kol kas per savo viskio mylėtojo karjerą daugiau nuostabaus viskio radau tarp ilgai brandintų nei tarp jaunų. Visgi džiaugiuosi šiuo jaunuoju Lagavulin, nes jauni nauji leidimai iš kitų gamintojų (netgi iš Islay salos) ne kartą nuvylė. Kainos auga, viskio metai krenta. Ar aš darausi sentimentalus senukas, ar tiesiog mėgstu gerą viskį be akių dūmimo ir perdėto marketingo?

Todėl turiu puikią progą šiek tiek pažaisti – Laphroaig Lore yra viskis be amžiaus nuorodos, apie kurį gamintojas teigia, kad tai turtingiausias kada nors pagamintas Laphroaig. Nesu visų jų ragavęs, todėl pakaks palyginti su jau ragautais ir su ką tik ragautuoju šauniu jaunuoliu. Turim identišką stiprumą, kas dar geriau leis palyginti. Aromatas žalesnis ir agresyvesnis. Tiek jaunumu, tiek dūmo jėga. Kūnas dar galingesnis nei kvapas. Dūmiškas, jūriškas natas tik kartais sutrikdo vanilės ir žolės natos, išduodančios, kad turime gana jauną viskį. Gamintojas neišduoda recepto, todėl galima tik spėlioti. Mano spėjimas būtų, kad pagrindinę dalį sudaro viskis, tikrai jaunesnis nei ragautas Lagavulin. Aišku, manau, kad sudėtyje nedidele dalimi turime ir daug brandesnio viskio. Visgi chereso įtakos nesugebėjau užčiuopti (Lore sudėtyje yra viskio, brandinto tiek chereso tiek quarter casks tiek ex-Laphroaig statinėse).

Mano nuomone ir šiuo atveju, Lagavulin atrodo elegantiškesnis ir saldesnis. Ir geriau subalansuotas. Tikiu, kad kai kuriems Laphroaig patiktų ir labiau. Gaila, gamintojas nepateikia daug informacijos. Nesmerkiu gamintojo, tačiau kuo daugiau galima būtų sužinoti ant etiketės, tuo lengviau pažengusiam vartotojui būtų nuspėti skonį ir nuspręsti ką pirkti. Tikėtina, kad gamintojui tai nenaudinga. Gal jiems smagiau, kada perkama legenda ir etiketė o ne turinys? Tikiuosi, kada ateityje bus daugiau skaidrumo. Vartotojas juk tampa vis labiau išprusęs.