Neegzistuoja 100% teisingas (ar geriausias) ir vienintelis viskio aprašymas

Viename praėjusių „Whisky Magazine“ leidinių tradiciškai buvo pateikti World Whiskies Awards nugalėtojai ir nominantai. Tikrai džiaugiuosi, kad japoniški viskiai vėl pagerbti tinkamai už tikrai pripažinimo vertą kokybę. Smagu, kad savo kategorijoje ne pirmą kartą puikiai pasirodė ir mano vienas mėgstamiausiųjų Lagavulin 16 YO.  Mielai praverčiau puslapius ir paskaičiau kas tapo nugalėtojais. Taip pat smalsiai peržvelgiau visus degustacijų aprašus prie jų, kuriuos pateikė viskio pasaulio grandai, gerai žinomi ne tokiame jau siaurame viskio gerbėjų rate šioje žemėje. Perskaitęs juos, pastebėjau vieną paprastą dalyką – nebuvo nei vieno identiško viskio aprašo, nors profesionalų aprašai tikrai skyrėsi nedaug. Tada kilo tik viena mintis – tikrai nėra vieno teisingo kiekvieno viskio apibūdinimo! Neteigiu, kad viskio grandai prieštaravo vienas kitam – tikrai ne. Jeigu viskis buvo kompleksiškas, su būdingomis dūmų ar chereso natomis, tą paminėjo visi. Lygiai kaip ir apie lengvesnius, vaisinius viskius. Tačiau aprašas ir naudojamas skonių žodynas skyrėsi ženkliai. Tikiu, kad kiekvienas ekspertas turi savo žodyną, vartoja sau būdingus žodžius, arba mini tas natas, kurias lengviau sugeba suuosti ir atrasti. Aš taip pat dažniau „randu“ migdolus, chereso ar medžio natas nei taninus, šokoladą ar irisą. (aišku, aš tikrai nesilyginu su pasaulio viskio grandais).

Mano nuomone, kiekvienas žmogus turi savitą skonio/kvapo supratimą ir kartais skirtingai suvokia vieną ar kitą kvapą nei kitas. Manau tai labai žmogiška. Juo labiau, kiekvieno skonis yra skirtingai išlavintas. Pradžioje sugebame pasakyti tik ar viskis patinka ar ne, ar skanus ar ne. Vėliau pavyksta pasakyti, ar jis kompleksiškas, ar lengvas, ar dūminis ar vaisinis. Dar vėliau pavyksta pasakyti ar dūmas labiau durpinis, ar laužo dūmo, ar daugiau jūros vandens, ar jodo, ar „ligoninės ar binto“. Vaisiai pradeda būti skaidomi į šviežius ir džiovintus, į tropinius ir paprastus, vietinius.  Atsiranda prieskoniai, uogienės... Ir prasideda pats smagumas, kaip kiaulės oda, šlapi jūros akmenys, senas ar jaunas medis, senos spintos kvapas, pušies spygliai. Ir tada natūraliai kyla klausimas skaitytojui – iš kur po velnių tu visa tai ragavai ir kokiu būdu?? Aš ir neragavau. Ir nebūtina. Šventai tikiu, kad skonį suvokiame per uoslę (o liežuvis tegali atskirti sūrumą, kartumą, saldumą ir rūgštį), todėl nebūtina kažką ragauti, kad pakankamai gerai suvokti skonį. Pavyzdžiui, ar galėtumėte įsivaizduoti rūkytas spanguoles užteptas ant juodos duonos (man panašiai kvepia Benriach Solstice 2, Bruichladdich 3D irgi turi tų natų)? Arba salsvus baltus pipirus su rūkyta kiaulės oda (šiek tiek randu tai Caol Ila viskiuose)? Esu beveik tikras, kad kiekvienas skirtingai apibūdintume net ir suvokdami mano išvestinius kvapus (jeigu turite Solstice 2 arba Caol Ila 12 YO, galite išmėginti palyginti).

Ir kas vis tiek lieka ir ramina – nėra vieno absoliučiai teisingo žodžių rinkinio apibūdinti viskiui, tėra skirtingas abstrakcijos lygis bei skirtingi žodynai. Ir malonumas tai daryti. Vienam užteks pasakyti, kad viskis vaisinis, kitas pridės kokius vaisius jis „randa“ – vienas ras obuolius, o kitas kriaušes. Kitas gebės dar detaliau įvardinti šalutines natas. Ir visi bus teisūs. Ypač tol, kol sugebės mėgautis viskiu ir jame nuolat atrasti kažką naujo. Ir dalintis naujais atradimais su kitais. Juk tai ir svarbiausia – daryti kol tai malonu, ar ne?