Whisky Fair Limburg

 

Mano viskio bičiulis, „malt maniac“ Keith Wood, šią viskio mugę vadina geriausiu renginiu pasaulyje viskio geek‘ui – tiek dėl įvairovės senų pilstymų, tiek dėl beveik neaprėpiamo nepriklausomų pilstytojų kiekio.

Šios mugės formatas kiek kitoks nei įprastai būna viskio parodos. Čia beveik neišvysite daryklų atstovų su savo stendais, tačiau rasite ne vieną reto viskio parduotuvėlę su savo įspūdinga ekspozicija. Tarp jų buvo tiek gerai žinomi Whisky Antique (jiems taip pat priklauso nepriklausomas pilstytojas Silver Seal), tiek vietinių gerai žinomų vokiečių krautuvėlių. Kitą dalį stendų (aišku, geriau vadinti tiesiog stalų) užėmė nepriklausomi pilstytojai – pradedant puikiai vokiečiams žinomais vietiniais The Whisky Agency (kurios savininkas Carsten Ehrlich yra pagrindinis mugės organizatorius), Whisky-Fässle, baigiant kitais ne mažiau šauniais. Kitas įdomus aspektas yra tai, jog įėjimo mokestis yra 10 EUR, ir viduje visi “dram’ai” kainuoja. Norėsi, pils 20ml, norėsi – 40ml ir mokėsi dvigubai. Kainos mano manymu buvo sąžiningos ir tikrai prieinamos.

Šis renginys – puiki proga paragauti retesnio, brangesnio viskio, kurio butelio niekaip negalėtum sau leisti. Turėjau keletą pageidavimų, ką norėčiau paragauti, todėl ieškojau jau nebeveikiančių daryklų – Banff, Caperdonich, Port Ellen. Taip pat norėjau įsigyti kokio seno Macallan. Man taip pat netyčia pavyko aptikti ir nedvejodamas įsigijau Glenugie (reta, nebeveikianti darykla, kuri gyvavo gana trumpai). Įsigyti? Būtent. Į mugę keliavau ne ragauti, o “dirbti” – vežiausi 50 buteliukų, kuriuos turėjau norą pripildyti, kad grįžęs ramiai namo, tinkamom sąlygom po vieną kitą galėčiau skaniai suragauti ir tinkamai apsirašyti, kad visi norintys galėtų pasidomėti, ką paragavau ir kokius ten tuos skonius radau. Smagu tai, kad pavyko pripildyti visus atsivežtus buteliukus, bei įsigyti papildomai dar tris, nes kai kurie renginio dalyviai jau pripratę prie tokių kaip aš (tikrai nebuvau vienas toks, o už idėją esu labai dėkingas Keith Wood).

Keletas fragmentų ir parsivežtų „samplų“ nuotraukų:

Eilė į renginį
 
Tipinis dalyvio stendas
Žymios Vokietijos reto viskio krautuvelės stendas
Mano mėgstamieji Signatory
Macallan 1956
Glenugie 1967
Glendronach 1972
Bowmore 1973

Verta paminėti, jog Limburg‘as – gražus nedidelis miestelis su simpatišku senamiesčiu ir keletu visai šaunių barų. Dar labiau verta paminėti, kad šis miestas turi bene stipriausią viskio barą Europoje (gal ir pasaulyje) – Villa Konthor - tiek viskio rūšių dar niekur nesu matęs! Jų interneto svetainė teigia, kad šis baras turi virš 700 viskių. Gali būti – nes visas baras užkrautas viskiu. Kas netilpo, tiesiog sudėta ant baro. O viskio užsisakymas irgi vyksta daugiau mažiau paprastai – niekas nepuls ieškoti tavo viskio, kurio užsisakei. Susirandi ką nori paragauti pats, atsineši butelį prie baro ir tau jį įpils į taurelę. Žinoma, gali vaišintis ir vokišku alumi. Šiame bare pavyko šauniai praleisti laiką su bičiuliu Stefan ir jo giminaičiais.

O štai čia mano dviejų dienų „sporto“ rezultatas: