Whisky Show 2012 - pirmoji diena

 

Whisky Show 2012 London

Šiemet į šį renginį vykau trečią kartą iš eilės. Kiek žinau, tai buvo ketvirtasis kasmetinis renginys. Whisky show – tai parodos tipo renginys, į kurį susirenka didesnė dalis viskio gamintojų ar daryklų savininkų – tiek koncernų, tiek šeimos atstovų, kurie stenduose pristato savo viskį – dauguma šalia savo standartinės gamos atsiveža naujienų, kurios tik tik buvo pristatytos rinkai arba dar tik bus pristatytos. Taip pat pas kiekvieną galima išvysti bent vieną ar daugiau įdomesnių viskių – senesnių, retesnių, neretai limituotą seriją, neretai ir vintage (konkrečių metų). Parodoje taip pat galima dalyvauti vadinamuose „masterclasses“, kurios būna tam tikra tematika – tam tikros daryklos pristato savo įdomesnius egzempliorius, arba viskis derinamas su maistu.  Plačiau apžvelgsiu savo potyrius ir atradimus iš abiejų dienų.

Šiemet į viskio renginį teko malonumas keliauti kartu su viskio baro W1640 vyrukais Šarūnu ir Laurynu. Taigi, buvo smagu prieš renginį iš vakaro truputį pasitreniruoti. Apšilti kojas kaip sakant – pažinti vietinę pub‘ų kultūrą ir įvertinti tikro gero britiško ale kokybę ir skonį. Visgi vakaro pabaigoje, grįžęs iš tualeto neišvengiau testo – teko spėti ką bičiuliai man užsakė, kol buvau išėjęs. Su trupučiu pagalbos pavyko atspėti kuo buvau pavaišintas. Ryte laukė rimta diena.

Pirmoji diena

Vos tik atvykę, nusprendėme paragauti naujųjų Diageo Special releases ir tada pradėti migraciją per stendus. Taigi sumetę savo pajėgas (prabangius viskius parodos dalyviai duoda paragauti ribotai ir tam reikia „išleisti“ duotą žetoną – tam, kad paragauti vadinamųjų svajonių gurkšnelių – dream drams.), iškart pakirtome Diageo „grietinėlę“ – mano mėgiamus Talisker 35 Year old ir Lagavulin 21 year old, bei jau negaminamuosius (abi daryklos uždarytos dar 1983-aisiais) Brora 35 Year Old ir Port Ellen 32 Year Old (12th release). Taliskeris tikrai sužavėjo, Lagavulin įrodė, kad išlaiko savo lygį, tuo tarpu PE nuvylė, o Brora tik parodė, kad tokį viskį reikėtų ragauti ramesnėmis aplinkybėmis ir leisti jam skleistis ilgai ir ramiai. Bet kuriuo atveju džiaugiuosi, kad teko paragauti pakankamai reto viskio.

Vėliau apėjau visus stendus, pasižvalgėme, kas atvyko, kas ką atsivežė, kad būtų galima susidaryti planą kokia tvarka ir ką apskritai verta ragauti. Aplankėme ir airių stendą – buvo smagu palyginti Red Breast 12, 12 Cask Strength ir 15 metų variantus. Taip pat Midleton Very Rare, pernai patikusį Midleton Barry Crockett, bei Yellow ir Green spot. Po šitos rikiuotės pertrauka buvo tikrai būtina! Todėl buvo nuspręsta eiti prie tokio stendo, prie kurio būtų galima daugiau pasibendrauti. Čia prie Gordon and MacPhail stendo atpažinau pačius verslo savininkus – Urquhart šeimos atstovus, kurių jau ketvirta karta valdo verslą. Šie nepriklausomi pilstytojai taip pat valdo ir Benromach daryklą, taigi prie jų stendo įvairovės netrūko. Smagiai pasibendravome, pasikalbėjome apie viskio gamybą, brandinimą, statines ir prekybą. Mane nuramino, kad jie dar turi tiek atsargų, kad ateinantiems 40 metų tikrai užteks. Verta paminėti, kad GM turi patį didžiausią atsargų kiekį, jau nekalbant apie tai, kad sandėliuose laiko viskį iš beveik visų egzistuojančių (ir egzistavusių daryklų). Taigi besišnekučiuojant teko paragauti Strathisla 1970, Linkwood 25, bei keletą Benromach. Beje, įdomus faktas tas, jog chereso statinių, kurias naudoja brandinimui, kilmė yra dvejopa – dalis atkeliauja iš Ispanijos, būtent „patyrę“ solera sistemos brandinimą, o kita dalis tai tėra naujai paimta statinė (tiek amerikietiško, tiek europietiško ąžuolo naudojamos), kurioje porą metų palaikomas cheresas. Dar įdomiau tai, kad kartais tą cheresą „skolinasi“ ir vėliau grąžina. Šis išpilstomas, arba naudojamas chereso acto gamybai.

 

Kasmet norisi grįžti prie Compass Box stendo – prie viskio alchemikų, kurie pateikė rinkai ne vieną puikų blended malt. Šiemet turėjo neseniai iškeptą Flaming Heart. Tačiau ir jų Peat Monster, Hedonism (kas yra maišyti grain viskiai) yra labai šaunūs ir verti dėmesio. Trumpai užsukome ir prie Taivano viskio Kavalan (nesakysiu, kurio Azijoje populiaraus škotiškojo pavadinimą man primena). Tai gana jaunutė kompanija ir dauguma jos viskių brandinti 3-5 metus. Paragavau standartinio ir gana neblogai atrodžiusio Kavalan Solist, brandinto chereso statinėje, išpilstyto statinės stiprumo.

 

Pietums kaip visada buvo pateikiami keletas patiekalų, kurie buvo gaminami su viskiu. Tačiau noriu grįžti prie viskio ir prie šių metų atradimų. Visų pirma, ačiū Laurynui, kuris paliko lašelį 1964 Gold Bowmore, kuris tikrai tiek pat dieviško skonio kaip pernai ragautasis White Bowmore. Pavyko užsirašyti net kelis apibūdinimus apie jį, tai tikrai įkelsiu kada nors ir įvertinimą. Bowmore šiemet dar nesiliovė stebinti. Užsukau ir prie jų stendo „prisiminti“ koks Bowmore 18 ir Bowmore Darkest 15 skonis. Na, skonio reikalas, bet man Bowmore patinka apskritai. Nors teko ragauti ir prastų, bet šieji mano skonio. Trumpam šalia stabtelėjome ir prie Elements of Islay stendo – šią seriją leidžia Speciality Drinks, kurie yra The Whisky Exchange (TWE) dukterinė įmonė. TWE yra vienas didžiausių viskio prekybininkų „online“ UK. Taigi, Elements of Islay serija leidžia tik Islay salos viskius, su kodiniais pavadinimais primenančiais periodinę lentelę – LG yra Lagavulin, Bn – Bunnahabhain ir pan. Šalia pavadinimo prirašytas numeriukas rodo, kelinta limituota partija išleista. Kai kurių jau spėta išleisti ir ketvirta, tačiau Bowmore (BW) šiemet pasirodė pirmoji. Tai 8 metų brandinimo Bowmore, sumaišytas iš vienos cherese brandinto viskio ir vienos burbone brandintos statinės. Šis man paliko tikrai labai malonų įspūdį – nuostabus dūmo, gėliškumo ir riešutiško vaisiškumo balansas. Taigi pasibaigus parodai nukeliavome į parduotuvę ir su bičiuliu įsigijome po butelaitį.

Štai jau butelaitis BW namuose ir lauks vertos dėmesio kompanijos...

Apie antrą dieną laukite tęsinio..